Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Balandžio 19 d. – Dievo Gailestingumo sekmadienį – Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sausakimšoje Didžiojoje salėje, vyko katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ organizuojama tradicinė Atsinaujinimo diena. Drauge su Lietuvos šeimos centru tęsiant šeimos gyvenimo aktualijas, šįkart pasirinkta tema „Visą gyvenimą kartu: kodėl reikia pasirengti santuokai?“. Ji prasidėjo beveik valandą trukusiu Dievo šlovinimu ir malda.

Konferencijoje pranešimą „Sutuoktinis – vaikščiojantis sakramentas?!“ skaičiusio kunigo Ričardo Doveikos žodžiais, kas šalia mūsų yra šią sekundę – didžiausia Dievo dovana mums. To neturėtų pamiršti ir sutuoktiniai: jie vienas kitam – vaikščiojantis sakramentas, Dievo malonės šaltinis. Minėdamas iškreiptos – modernios – visuomenės pavyzdžius, kai Vasario 14-oji tampa „meilės be pasekmių“ propagavimo diena, o jaunuoliai tuokiasi, nes priversti atiduoti duoklę tėvams arba visuomenėje prisistatyti kaip turį vyrą (žmoną) tarsi kokią nuosavybę, privalantį jį (ją) padaryti laimingą, prelegentas teigė, jog sukurti šeimą – „nei prievolė, nei pareiga“. Esą Evangelijos žodžiai „daug pašauktųjų, bet mažai išrinktųjų“ tinka kalbant ir apie santuoką: „Mažai yra išrinktųjų, kurie dovanotų vienas kitam sakramentą – sukurtų tvirtą šeimą.“ Todėl kun. R. Doveika kvietė atgaivinti žodį „pašaukimas“.

Pasirengimas santuokai – besikartojąs įvykis, lydįs sutuoktinius visą gyvenimą, juk kitas yra Dievo dovana. Mylėti – tai abiem kartu to paties norėti ir nenorėti. Tai reiškia būti atsigręžus į vienas kitą, vesti dialogą vienas su kitu – t. y. atsakyti į dieviškąjį pašaukimą. „Kokį save vienas kitam dovanojame tuokdamiesi?“ Paneigdamas atsakymus „nuodėmingą“, „tikrą“, „netobulą“ ir panašius, prelegentas sakė, jog „nuogą“: „Dovanodami save nuogą ir matydami kitą nuogą, nejaučiate gėdos, nes tą akimirką įvyksta santuokinis sakramentas – kas Dievo sumanyta nuo amžių. “ Kalbėdamas apie lytiškumą, kun. Ričardas pabrėžė, kad per jį žmogus įsiasmenina ir įasmenina kitą. Kas mokės elgtis su lytiškumo dovana, kas mokės jį suvaldyti, tas mokės gyventi šeimoje. Kad sutuoktiniai – vienas kito sakramentas iš kūno ir kraujo – įstengtų vienas kitą daryti laimingą, būtina savišvieta: mąstymas, malda, atgaila. Prelegentas skatino sutuoktinius miegamajame prie lovos laikyti ne sapnininką, o Šventąjį Raštą – „mūsų šeimų šaltinį“, taip pat kryžių, iš kurio „srūva sakramentų malonės“.

Paskui jaunieji saleziečiai bei „Gyvųjų akmenų“ nariai parodė ses. Liucijos Grybaitės FMA parengtą miuziklą „Neįtikėtina“ apie šv. kun. J. Bosko ir jo motinos pasiaukojimą betėviams vaikams.

Antrąjį pranešimą „Pasirengimo santuokai mistika ir realistika“ skaičiusio VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano dr. Beno Ulevičiaus pastebėjimu, santuoka – ir labai rimtas, ir nuotykingas sakramentas, mat „nežinia, koks įdaras tame saldainyje – tavo sutuoktinyje“. Tai suvokiant būtina atsiverti vienas kitam iki galo: „Šis nuotykis vertas žmogaus vardo, jo orumo! Tai mus keičia, priešingu atveju gyventume tik sau – būtume pusiau apčiuopiami, arba šešėliniai, sapniniai. Tokiais – be trykštančių gyvastingumo srovių – tampame ir tuomet, kai santuokoje save taupome: tada ir mūsų šeima stinga tvirtybės. “

B. Ulevičius priminė, kad senosiose kultūrose įtariai buvo žvelgiama į nesusituokusius žmones, kaip į neišsipildžiusius – pusinius, arba šešėlinius, tačiau pridūrė, jog yra galimybių ir nesusituokusiems dalytis savimi. Apie jas prelegentas kalbėjo darbo grupėje „O kas, jeigu ne kartu?“ Joje B. Ulevičius dalijosi asmenine patirtimi, kai ilgai dvejojo, ar vesti, vertė susimąstyti, ar neapgaudinėjame savęs, kai nesituokiame dėl įsivaizduojamo kilnaus tikslo. Jis peikė ir santuokos vengimą dėl dvasinės godulystės – dėl perdėto savęs tobulinimo. Pasak prelegento,vertėtų į save pažiūrėti iš šalies.

Darbo grupėje „Pasirengimas santuokai Šventojoje Dvasioje“ Rūta ir Antanas Šalaševičiai auditoriją tikino, kaip svarbu visose situacijose šauktis Dievo pagalbos. Psichologė Jurgita Ščiukaitė, vadovavusi darbo grupei „Pasirengimas šeimai: programa Pažink save“, kvietė norinčiuosius sukurti šeimą melsti savojo žmogaus, tačiau nepamiršti ugdyti save kaip asmenybę, pasirengusią šeimai. Esą svarbu mokytis iš savo šeimos – iš jos teigiamų ir neigiamų dalykų. Darbo grupėje „Ką gali vyresnioji karta jaunos poros labui?“ dr. Nijolė Liobikienė ir Dalia Lukėnienė su vyresnio amžiaus auditorija aptarė, kaip siekiant padėti jauniems žmonėms jiems nepakenkti. Gyvai bendraudamos su auditorija jos aiškinosi įvairias vaikų ugdymo, jų šeimyninio gyvenimo situacijas. Apibendrinant pabrėžta, kad auginant vaiką svarbiausia ugdyti jo savarankiškumą, jis padės skirti gėrį nuo blogio. Kun. R. Doveika vadovavo darbo grupei vyrams „Ko bijo vyrai“.

Atsinaujinimo diena baigta šv. Mišiomis. Joms vadovavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius homilijoje Evangelijos skaitinį nagrinėjo pabrėždamas, jog Šventoji Dvasia yra Tiesa, o žmogaus gyvenime nėra nė vienos akimirkos, kurioje nebūtų Dievo gailestingumo. Arkivyskupas sakė Lietuvoje daugiau nei pinigų pasigendąs gailestingumo, suvokiamo ir kaip Dievo patirtis, ir tokio, kurį privalėtume rodyti savo artimiesiems bei priešams: „Gailestingumas – tai visa žmogaus laikysena Dievo atžvilgiu. Kas pažįsta Dievo gailestingumo slėpinį, žino, jog Jo valios tikslas – žmogaus gėris.“-jkk-