Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 4 d. katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ rūpesčiu Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje vyko konferencija „Tegul visi bus viena“. Du pranešimus joje naujojo ekumenizmo, krikščionių vienybės temomis skaitė Johannesas Fichtenbaueris – Vienos arkivyskupijos nuolatinių diakonų seminarijos rektorius, ekumeninės charizminės bendruomenės „Sugrįžimas pas Viešpatį“ įkūrėjas bei vadovas, Europos charizminių bendruomenių tinklo bei ekumeninės programos Austrijoje „Kelias į susitaikinimą“ pirmininkas, iniciatyvos „II Jeruzalės Susirinkimo link“ narys, neformalios tarptautinės katalikų teologų dialogo (tarp katalikų ir mesijinių žydų) grupės narys.

Pradėdamas pirmąją konferencijos dalį „Naujojo ekumenizmo apologetika“, svečias sakė, jog tas faktas, kad visuotinei Bažnyčiai stinga vienybės, yra pavojinga žaizda, turinti tragiškų padarinių tautoms, valstybėms. „Kadangi Bažnyčia suskilusi, ji negali vienu balsu melstis Dievui. Kiekviena Bažnyčia meldžiasi savaip – ortodoksai meldžiasi dėl vienokių dalykų, katalikai – dėl kitokių, kai kurios laisvosios bažnyčios – dar dėl kitokių“, – sakė prelegentas. Šis susiskaldymas davęs dingstį atsirasti naujoms religijoms, pavyzdžiui, islamui. Svečio žodžiais, naujajame ekumenizme visos Bažnyčios turi mokytis vienos iš kitų: „Tačiau galime mokytis tik tada, kai suvokiame, kiek atskirosios tiesos susijusios su pagrindine – Jėzumi Kristumi.“

Antrojoje konferencijos dalyje, pavadintoje „Žydų ir pagonių bažnyčia“, svečias kalbėjo, jog „tik vienybėje su mesijiniais žydais turime dalį išganymo“, pabrėžė būtinas pastangas susigrąžinti šią vienybę – Bažnyčią, sudarytą iš dviejų tapatybių – pagoniškosios kilmės krikščionių ir apipjaustytųjų. Ekumenizmo dvasiai tarnaujantis J. Fichtenbaueris pasidalijo asmeniškais įspūdžiais, kokį didžiulį džiaugsmą išgyveno, kai širdimi pajuto, jog žydai – Dievo išrinktoji tauta. Be kita ko, svečias prasitarė žinąs skaudžią Lietuvos žydų istoriją. „Mūsų santykis su Dievu sveikas tik tada, kai sveikas santykis su žydų tauta, – sakė prelegentas, ragindamas gerbti neginčijamą faktą, jog Devas pasirinko šią tautą, nors ji ir nepadarė, ko reikalavo Sandora.

Baigdamas konferenciją J. Fichtenbauer minėjo keturis Bažnyčiai iškilusius iššūkius. Pirma – suvokti, kad mums trūksta iš žydų kilusios Bažnyčios dalies; Bažnyčios turi apraudoti pakeitimo teologiją, antižydiškas praktikas, prašyti atleidimo už mesijinių žydų Bažnyčiai padarytas nuodėmes. Antra, Bažnyčios turi užmegzti ryšius su mesijiniais žydais, mūsų broliais ir seserimis. Trečia, Bažnyčios mesijinių žydų judėjimą turi laikyti eschatologiniu ženklu – žvelgti į jį pranašo akimis, atpažįstančiomis, jog Dievas paruošė šį judėjimą kaip įrankį išganymo istorijos pilnatvei. Ketvirta, klasikiniame ekumenizme turi įvykti revoliucija – II Jeruzalės susirinkime pagonių Bažnyčių tėvai turi pripažinti mesijinių žydų judėjimą ir įžengti į visišką bendrystę su prisikėlusia apipjaustytųjų Bažnyčia; kelias į tai grįstinas nuolankumu, atgaila žydų tautos atžvilgiu.

„Akivaizdu, kad šis Izraelio ir Bažnyčios sujungimas atves į visiškai naują Bažnyčios persitvarkymą. Kad tai taptų tikrove, reikia tikro atsivertimo iš abiejų pusių. Tai taip pat reiškia, kad Bažnyčia turės giliau susieti save su visu Izraeliu“, – popiežiaus rūmų pamokslininką kun. prof. Raniero Cantalamessa OFM citavo prelegentas. –jkk-