Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 6 d. Kauno miesto ir arkivyskupijos muziejuje paskaitą „Švč. Mergelės Marijos gerbimo meninė išraiška XX a. I p.“ iš paskaitų ciklo „Lietuvos dailės istorijos eskizai“ skaitė humanitarinių mokslų daktarė Skirmantė Smilgytė-Žeimienė. Jos žodžiais, XIX a. antrojoje pusėje Europoje būta itin daug Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų, tiesa, ne visus Bažnyčia pripažino. Bet pripažintieji ir ypač žymiausieji apsireiškimai – Paryžiaus ir Lurdo, traukę į šias vietas daugybę piligrimų ir dėl to lyginti su Kryžiaus žygiais, tapo pretekstu plisti Švč. Mergelės Marijos maloningosios atvaizdams. Jie buvo kuriami pagal apreiškimus patyrusiųjų pasakojimus.

Paryžiuje apsireiškusi Dievo Motina vaizduojama su iš jos rankų plūstančiais spindulingaisiais malonių pluoštais. Prelegentė rodė lietuviškuosius šio atvaizdo variantus: tapytąjį Igno Šlapelio; iš medžio kurtuosius liaudies meistrų; atviruką, išspausdintą Marijonų spaustuvėje Marijampolėje 1904 m., kai buvo minimas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos 50-metis; skulptūrinį Veliuonos bažnyčios šventoriuje, pastatytą Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga.

Pasak dr. S. Smilgytės-Žeimienės, Lietuvoje nedaug atvaizdų, sukurtų pagal Lurdo Švč. Mergelės apsireiškimą. Parodžiusi tris Švč. M. Marijos skulptūras, kurios gerbiamos Lurde (iš jų tik dvi karūnuotos) ir jas aptarusi – visose Dievo Motina ties krūtine sudėjusi rankas maldai, vilkinti baltai, jos kojos pražydusios rožėmis, – prelegentė jas gretino su lietuviškaisiais sekiniais – Švč. Mergelės Marijos skulptūromis Plungės, Kretingos, Gardamo lurduose, taip pat Telšių mažojoje, Vilkaviškio bažnyčiose, Kretingos vienuolyne, pabrėždama, jog lietuviai jas arba atsiveždavo iš Lurdo, arba kurdavo mėgdžiodami Lurdo skulptūras. „Lurdai ypač plito Žemaitijoje. Šią madą į Lietuvą atvežė dvarininkai. Čia lurdus stengtasi kuo tiksliau imituoti – kad būtų kuo panašesni į Lurdo aplinką, net iš tenykščio upelio parvežto vandens įpildavo į upelį, prie kurio paprastai rengdavo lurdą“, – sakė dr. S. Smilgytė-Žeimienė. Ji atkreipė dėmesį į Šiaulių Šv. Roko bažnyčios paveiksle, kurį pagal Lurdo apsireiškimą nutapė Petras Kalpokas, vaizduojamos Švč. Mergelės Marijos rankas: „Jos sunertos kitaip – ne maldai. Tai – tarsi lengva aliuzija į Aušros Vartų Dievo Motinos rankų padėtį.“

Mokslininkė priminė, jog ir Švč. Mergelės Marijos maloningosios, ir Lurde apsireiškusiosios atvaizdai laikomi jos Nekaltojo Prasidėjimo gerbimo formomis. Kai popiežius Pijus IX įteisino Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, ją Rokiškio dvaro savininkė Marija Tyzenhauzaitė-Pšidickienė išvertė, gražiai perrašė ir, rankraštį dailiai įrišusi, padovanojo šiam popiežiui. Kad minėtoji dogma ją paskelbus ėmė sparčiai plisti Lietuvoje, liudija čia tuomet išpopuliarėjusios Gegužinės pamaldos, vykusios ne tik bažnyčiose – ir kaimuose prie koplytstulpių, į juos įkėlus Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos, stovinčios ant Žemės rutulio ir pamynusios žaltį, skulptūrėles.

Nekaltojo Prasidėjimo dogmos kultą puoselėjo Kretingos vienuoliai pranciškonai, dominikonai, marijonai, seserys vargdienės. „Stiprų postūmį Lietuvoje plisti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo atvaizdams sudarė šios dogmos 50-metis“, – sakė prelegentė, demonstruodama Šakių r. Kaimelio, Kupiškio bažnyčių paveikslus, kuriuose Kūdikį laikanti Dievo Motina nutapyta sekant ispanų dailininko Estebano Muriljo daugiasiužetiniu paveikslu. Ji rodė ir kito siužeto, kuris Lietuvą pasiekė iš Italijos, – Švč. Mergelės Marijos, Nuolatinės Gelbėtojos, pavyzdžius: Išlaužo bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūrą, Griškabūdžio bažnyčios vėliavą su šiuo atvaizdu.

Minčiai, kad XX a. 4 deš. Lietuvoje labai daugėjo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ir šventaisiais atvaizdų, iliustruoti dr. S. Smilgytė-Žeimienė pasitelkė Lukšių bažnyčios paveikslą. Be iliustracijų neliko ir jos pasakojimas apie Aušros Vartų Švč. Marijos atvaizdų plitimą. „Vilniuje XX a. pirmoje pusėje būta daug dirbtuvėlių, kurios imituodavo Aušros Vartų Marijos paveikslo apkaustus“, – teigė prelegentė, rodydama Skaistgirio, Žagarės bažnyčių pagrindinių altorių bei bažnytinių procesijų altorėlių su minėto atvaizdo sekiniais iliustracijas. Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos kultą skatino tai, kad Vilnius buvo okupuotas lenkų. Tarpukariu plito paveikslėliai su šio paveikslo kopijomis bei prierašais, kaip antai: „Aušros Vartų Marija, globok mūsų šalį.“ Šį kultą stiprino išeivija, ilgėdamasi paliktos tėvynės.

Aušros Vartų Marijos kulto būta tokio stipraus, kad vaizduojant ją net nusižengta istorinei tiesai. Pavyzdžiui, Povilo Puzino tapytame paveiksle, kuris yra Panevėžio katedroje, šv. Kazimieras meldžiasi prie Aušros Vartų Švč. Marijos atvaizdo. O juk jis sukurtas vėliau, nei gyveno šventasis.

Prelegentė, rodydama Šiluvos koplyčios architekto Antano Vivulskio projektą, pagal kurį sukurta Švč. Dievo Motinos skulptūra turėjo puošti šią šventovę, apgailestavo, jog kūrėjas mirė nespėjęs įgyvendinti originalios, meniškos idėjos.. Pasak dr S. Smilgytės-Žeimienės, koplyčioje stovinti Šiaulių meistro skulptūra meniškai silpna, iš Dievo Motinos atvaizdų pakartojimų serijos, tačiau, be abejonės, labai vertinga tikėjimo atžvilgiu.

Paskaitą menotyrininkė baigė paminėjusi kitus Lietuvoje aptariamuoju laikotarpiu plitusius, tiesa, mažiau nei anieji, Švč. Marijos Širdies bei Škaplierinės, taip pat Dievo Motinos Rožinio atvaizdus.

-jkk-