Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Vasario 2 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje iškilmingai švęsta Dievui pašvęstojo gyvenimo asmenų diena, tradiciškai minima per Kristaus paaukojimo šventykloje liturginę šventę. Ta proga iškilmingų šv. Mišių liturgijai vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, drauge su juo koncelebravo dvi dešimtys kunigų. Liturgijoje taip pat dalyvavo per šimtą Kauno arkivyskupijoje veikiančių įvairių kongregacijų vienuolių bei didelis būrys tikinčiųjų, susirinkusių „melstis už tuos, kurie, anot arkiv. S. Tamkevičiaus, nuolat meldžiasi už mus “, bei padėkoti Dievui ir prašyti Jo naujų pašaukimų.

Homilijos metu arkiv. S. Tamkevičius tikintiesiems trumpai priminė Dievui pašvęstųjų asmenų pašaukimo prasmę bei vietą Bažnyčios gyvenime, teigdamas, kad vienuoliškojo gyvenimo be gilaus tikėjimo ir didelės meilės žmonėms neįmanoma suprasti. Ypač šiandieniame – vartotojiškos dvasios persmelktame – pasaulyje. „Dievui pašvęstasis gyvenimas, – sakė ganytojas, – Bažnyčioje yra be galo brangus liudijimas visiems tikintiesiems, kad čia, žemėje, neturime nuolatinių, amžinų namų, bet einame į Tėvo namus. Esame piligrimai, todėl privalome turėti drąsos daug ko atsisakyti, kad pasiektume savo tikslą“. Arkivyskupas dėkojo kunigams, broliams ir seserims vienuoliams už jų tarnystę Bažnyčioje.

Aukojimo liturgijos metu per vienuolijų vyresniąsias visos seserys vienuolės gavo po voką, kuriame įrašytas vienas iš arkivyskupijoje tarnaujančių vyskupų, kunigų bei diakonų vardas, už kurį seserys vienuolės įsipareigoja kasdien melstis visus ateinančius metus. Eucharistijos liturgijai pasibaigus, jungtinis arkivyskupijos seserų bei brolių vienuolių choras giedojo Rytų krikščionių Bažnyčiose labai mėgstamą Apreiškimo Dievo Gimdytojai himną – akatistą*.

Vasario 7 d. seserys ir broliai vienuoliai rinkosi Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje. Čia kunigas Artūras Kazlauskas vedė jiems skirtą konferenciją apie psalmes bei Valandų liturgiją. Po to, kaip jau tapo tradicija šioje bažnyčioje kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį, seserys ir broliai vienuoliai giedojo Apreiškimo Švenčiausiajai Dievo Gimdytojai akatistą. Po liturgijos surengta bendra vienuolių agapė.

*Apie AKATISTĄ

Tai senas, krikščioniškuose Rytuose sukurtas himnas Dievo Motinos garbei. Šio himno kilmė nežinoma. Manoma, kad jis buvęs sukurtas jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. Jį ypatingai pamėgo ir iškilmingomis progomis gieda ir ortodoksiškos, ir katalikiškos rytų apeigų Bažnyčios. Himnas susideda iš 24 dalių, vadinamųjų menių arba kambarių. Kiekviena dalis pradedama vis kita graikiško alfabeto raide, kurių iš viso yra 24. Pirmosios 12 himno dalių pasakoja apie Apreiškimą, Jėzaus gimimą ir kūdikystę. Kitos 12 dalių kalba apie Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Pats graikiškas himno pavadinimas “Akathistos” reiškia “nesėdinti”. Taigi, liturgija reikalauja, kad šis himnas būtų giedamas stovint. Rytų apeigų krikščionių liturgijoje prieš Evangeliją ir prieš šio himno giedojimą diakonas paragina susirinkusius tikinčiuosius žodžiu “akathistos”, tai yra “nesėdėkite”, “atsistokite”. Taigi šis Marijos gyvenimą ir bendradarbiavimą su Išganytoju apgiedantis himnas ir savo liturginiu apipavidalinimu tarsi prilyginamas pagrindiniam Žodžio liturgijos momentui – Evangelijos skelbimui.

Prieš keletą metų gruodžio 8 dieną šis iškilmingas himnas buvo giedamas Romoje Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje, seniausioje visame pasaulyje Dievo Motinai skirtoje šventovėje. Iškilmingiems Mišparams, kurių metu buvo giedamas Akathistos, vadovavo Popiežius Jonas Paulius II. Šių neįprastų iškilmingų Mišparų pabaigoje, prieš palaiminimą, Popiežius pasakė trumpą homiliją. “Mergelė Marija, – sakė Šv. Tėvas, – yra Bažnyčios Ikona, malonės veikimu permainytos žmonijos pirmavaizdis, tvirčiausia viltis visų, keliaujančių į dangaus Jeruzalę. Marija ėjo pirma mūsų, Marijai anksčiau už mus buvo duotas visas Dievo pažinimas ir Jai pirmajai buvo leista susitikti su savo Išganytoju. Ypač šiuo Advento metu, tepadeda Ji mums giliai įsimąstyti į Dievo, tapusio žmogumi dėl mūsų išganymo, slėpinį, tepadeda Kalėdų šventėse tą slėpinį išgyventi”.