Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Lapkričio 20 d. Kaune, Pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio namuose, vyko antrasis Bažnyčios socialinio mokymo pagrindų seminaras „Teisingos visuomenės principai“. Pranešimą skaitė dienraščio Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas. Jis kalbėjo apie Bažnyčios socialinio mokymo šaltinius, krikščionio ir pasaulio santykį, teisingumą kaip valstybės ir visuomenės pagrindą bei meilę tiesoje.

Prelegentas pateikė statistinių duomenų apie Lietuvos gyventojus, laikančius save krikščionimis, ir atkreipė dėmesį, kad daugelis jų netiki Jėzaus istoriškumu, o religijos pasirinkimas vertinamas kaip tradicija bei gyvenimo patogumas. Tačiau krikščionimi galima vadinti tik tą asmenį, kuris išpažįsta Jėzų Kristų ir seka Juo. Krikščionybė yra ne etikos mokymas, kaip reikia geriau gyventi, bet Išganymas, gyvenimas su Dievu. Kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas yra šventėti – atsiliepti į unikalų Kūrėjo pašaukimą. Galima tik apgailestauti, kad šiandien dažnai gyvenimo tikslas suprantamas kaip savirealizacija. Krikščionio veiklos tikslas yra išsivaduoti iš nuodėmės gniaužtų, o ne išsilaisvinti iš pasaulio. Pasaulyje reikia gyventi taip, kad kiti krikščionio gyvenime atpažintų Evangeliją, rašomą ne žodžiais, bet veiksmais. Todėl krikščionybė yra ne knygos, bet santykio religija – santykio su Dievu ir žmonėmis. Didžioji krikščionybės „politika“ – nugalėti blogį meile.

A. Navickas apžvelgė Bažnyčios socialinio mokymo šaltinius: Šventąjį Raštą, krikščionių teologų darbus arba tradiciją, šiuolaikines socialines enciklikas. Prelegentas rėmėsi šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio raštais ir biografijomis; be kita ko, paaiškino ir erezijos sąvoką kaip vergovę tiesos fragmentui.

Kad valstybė turi būti valdoma teisingai, pasak A. Navicko, kalbėjusio apie teisingumą joje, susitarti lengva, tačiau sunku pasakyti, kaip tai turi būti įgyvendinta. Juk teisingumas yra moralinė kategorija, o teisėta – tai, kas paskelbta įstatymu. Kai teisėtumas nekyla iš teisingumo, ištinka pastarojo krizė. Valstybės egzistavimui svarbu, kad dauguma jos piliečių būtų įsitikinę, jog gyventi joje yra geriau nei be jos. Pavojus kyla tada, kai dauguma piliečių valstybę supranta kaip blogį. Buvo apžvelgta XIX a. padėtis ir pateiktas tuometis didžiausio turto ir didžiausio skurdo paradoksas. Apžvelgdamas liberalizmo ir socializmo ideologijas, prelegentas rėmėsi popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ („Naujieji daiktai“, 1891) ir popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“, 2009). Buvo atkreiptas dėmesys, kad darbas žmogui yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir jo orumo dalis, o socialinis Bažnyčios mokymas nėra ideologija. Pranešime taip pat pateikti teisingos visuomenės principai: solidarumas, subsidiarumas, atsakinga laisvė, aktyvi valstybė kaip skydas silpniesiems, žmonės, pasirengę vienas kitam save dovanoti.

Seminaro pabaigoje užsimezgė aktyvi diskusija.

Seminarų ciklą „Rūpestis žmogumi yra Bažnyčios kelias“ rengia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys ir Teisingumo ir taikos komitetas (Iustitia et Pax) prie LVK. Ciklą sudaro šeši keturių valandų seminarai. Jie vyksta šeštadieniais ir yra skiriami pirmųjų Socialinių kursų Kaune, surengtų pal. arkivysk. J. Matulaičio iniciatyva, šimtmečiui paminėti. Kitas seminaras, kuriame bus kalbama apie šeimą, numatomas sausio mėnesį.

Svetlana Adler-Mikulėnienė