Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Gruodžio 4 d. Kauno kunigų seminarija iškilmingai paminėjo 140 metų sukaktį. Minėjimas prasidėjo Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje iškilminga Eucharistijos liturgija, kuriai vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, drauge su juo Mišias koncelebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, jo pagalbininkas vyskupas Jonas Ivanauskas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupai emeritai Vladas Michelevičius, Juozas Preikšas, Romualdas Kriščiūnas, visų Lietuvos kunigų seminarijų ir VDU Katalikų teologijos fakulteto vadovai, profesūra bei per pusę šimto kunigų.

Šv. Mišių homiliją sakęs vyskupas Eugenijus Bartulis trumpai apžvelgė ilgą ir nelengvą Kauno kunigų seminarijos istoriją bei jai tekusius išbandymus, drauge pasidžiaugė, kad „tame sunkiame kelyje seminarija visuomet sugebėjo atlikti savo pagrindinę misiją – tinkamai parengti jaunuolius kunigo tarnystei“. Kalbėdamas apie seminaristo pasirengimą kunigystei vyskupas prisiminė evangelinį „žmonių žvejų“ įvaizdį ir pabrėžė, „kaip svarbu pačiam degti šiuo troškimu tapti Kristaus pagalbininku „žvejojant žmones“, koks svarbus visų vyresniųjų kunigų – vadovybės, ugdytojų, dėstytojų, dvasios tėvų – pavyzdys šiame kelyje“. Už tai vysk. E. Bartulis nuoširdžiai dėkojo visiems, padedantiems ugdyti jaunuolius žmonių žvejais pagal Kristaus pavyzdį.

Po Mišių visi pamaldų dalyviai patraukė Kauno arkikatedros bazilikos link, kriptoje aplankytas vyskupo Motiejaus Valančiaus kapas. Prie vysk. M. Valančiaus kapo žodį taręs VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, trumpai apžvelgęs vyskupo nuopelnus, sakė: „Mes dar turbūt pakankamai neįvertinome jo neapsakomai didelės reikšmės ne tik seminarijai, bet ir visai Bažnyčiai bei Lietuvai, todėl verta rimtai pamąstyti, ar vyskupas Motiejus nenusipelnė altoriaus garbės“. Po prakalbos prel. V. S. Vaičiūnas pakvietė visus sugiedoti „Viešpaties angelą“. Grįžtant nuo arkikatedros, stabtelėta ir prie buvusio seminarijos rektoriaus prelato Jono Mačiulio-Maironio kapo-mauzoliejaus bei sugiedota giesmė „Lietuva brangi“.

Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje surengtas iškilmingas minėjimas. Jį pradėjęs kardinolas A. J. Bačkis sakė, kad Kauno kunigų seminarijos istorija – tai kartu ir Lietuvos istorija, nes seminarija kovojo ir su carizmu, ir su sovietų klasta, intrigomis bei persekiojimais. Todėl jis pasidžiaugė, jog Kauno seminarija sugebėjo išgyventi net sunkiausiomis karo bei okupacijos sąlygomis. Kardinolas prisiminė pirmą kartą čia apsilankęs ne taip seniai – 1990-aisiais ir pajuokavo, kad 1993 m. atkurdamas Vilniaus kunigų seminariją „atėmė“ nemažą dalį seminaristų iš Kauno, tačiau tai buvę natūralu – normaliomis laisvės sąlygomis atskirai metropolijai iškilo būtinybė turėti savo seminariją. Kardinolas taip pat pasidžiaugė, kad dabar seminarijai vadovauja jauni kunigai ir padėkojo visai Kauno kunigų seminarijos bendruomenei bei jos vadovams tiek už pagalbą steigiant naująją Vilniaus seminariją, tiek ir už nuopelnus ugdant klierikus sunkiausiomis sąlygomis. Sveikindamas gražaus jubiliejaus proga kard. A. J. Bačkis palinkėjo seminarijai „gerai pažvejoti, kad čia ateitų kuo daugiau klierikų, trokštančių tapti žmonių žvejais“.

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevčius savo kalboje apžvelgęs seminarijos istoriją išryškino kryžiaus paslaptį, kuri, pasak ganytojo, „labai ryški per visą šios Alma Mater gyvavimą: net šimtą metų ji nešė kryžių, o laisve džiaugėsi vos trisdešimt šešerius metus, įskaitant ir pastaruosius keturiolika Nepriklausomybės metų“. Visą arkivyskupo S. Tamkevičiaus kalbą skaitykite čia: http://kaunas.lcn.lt/08/arkivtekstai/html/kks_140.html 

Po to kalbėjęs dabartinis Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. teol. lic. Aurelijus Žukauskas prisiminė paskutinio Varnių seminarijos rektoriaus kun. Juozapo Silvestro Dovydaičio žodžius: „Aš esu ne tik kunigas, kuris myli savo tikėjimą, bet ir lietuvis, kuris yra pasirengęs pirmas padėti galvą už tėvynę“. Pasak rektoriaus, dramatiška seminarijos pradžia suformavo dvasininkijos nuostatą, tapusią tam tikru šios ugdymo ir mokymo įstaigos ypatingu ženklu. Čia jis priminė ir kun. Stasio Ylos žodžius, pasak kurio, be seminarijos išugdytų žmonių gal nebūtų buvę „Aušros” nei „Varpo”, juoba „Apžvalgos” ir „Tėvynės Sargo”. „Ar būtų buvęs Jakštas, Jaunius, Maironis, Vaižgantas? – retoriškai klausė rektorius. – Būtent šita aplinka parengė tuos, kurie vėliau nepasidavė ir nepriėmė sovietizacijos žaidimo taisyklių, tuos, kurie nepaklusdami primetamai tiesai darė įtaką svarbiems procesams. Tikslas visiems suprantamas ir aiškus – jis reiškė laisvę“. Kalbėdamas apie šiandienę seminarijos aplinką, kuri apima žmogiškąją, kultūrinę, bažnytinę, sielovadinę ir akademinę pusę, kun. A. Žukauskas pabrėžė, kad šioje aplinkoje, kaip ir dabartiniame pasaulyje, „susipynę sunkumai ir galimybės, neigiamybės ir vilties blyksniai, kliūtys ir palengvinimai, kaip ir evangeliniame lauke, kuriame pasėti auga ir kviečiai, ir raugės (plg. Mt 13, 24). “Esamus sunkumus bandome įveikti viltimi ir tikėjimu“, – sakė rektorius, džiaugdamasis jaunuoliais, kurie šiandien supranta tarnaujamosios kunigystės esmę ir misiją, nuoširdžiai ir su atsidavimu jai rengiasi. „Visavertis klierikų įsiliejimas į VDU studentų gretas, jų darbas Slaugos ligoninėje, Nepilnamečių kolonijoje, Psichiatrijos ligoninėje, Vaikų dienos centre parodo tarnaujamosios kunigystės esmę tokia forma, kuri aiškiausiai nusako ir atskleidžia pačios Bažnyčios pagrindinį vaidmenį, jos ryšį su žmogumi ir pasauliu. Džiaugiamės galį būti atviri ir miesto visuomenei“, – kalbėjo dabartinis KKS rektorius kun. A. Žukauskas. Baigdamas jis nuoširdžiai dėkojo visiems buvusiems bei esamiems seminarijos bendruomenės nariams už rūpestingai prisiimtą atsakomybę.

Kan. doc. Algimantas Kajackas susirinkusiems išsamiai priminė Kauno kunigų seminarijos ištakas bei istorijos peripetijas. Po Lietuvos krikšto pastoracinį darbą mūsų krašte daugiausia dirbo iš kitų šalių atvykę kunigai misionieriai. Nuo XVI a. pab. Katalikų Bažnyčioje kunigų rengimą radikaliai pertvarkė Tridento Susirinkimas, 1563 m. XXIII sesijoje paskelbęs nutarimą, kad prie visų katedrų ir metropolinių bažnyčių įsteigtose seminarijose būtų ugdomi kunigais tapti pasiryžę vyrai. Į Tridento Susirinkimo raginimą pirmasis Lietuvoje atsiliepė Žemaičių vyskupas Jurgis Petkūnas, testamentu palikęs nemažą pinigų sumą kunigams rengti Vilniaus jėzuitų kolegijoje. 1622 m. vyskupas S. Kiška klierikus iš Vilniaus perkėlė į Varnius, į prie katedros pastatytus seminarijos namus. Nuo 1628 m. iki 1744 m. Varnių seminarija buvo Kražiuose. Naujus gražius medinius seminarijos namus, į kuriuos vėl buvo perkelti klierikai, Varniuose apie 1744 m. pastatė vyskupas A. Tiškevičius. 1845 m. seminarijos rektoriumi paskirtas buvęs jos auklėtinis, o tuomet jau teologijos daktaras kunigas Motiejus Valančius, 1850 m. konsekruotas vyskupu. Numalšinusi 1863 metų sukilimą, caro valdžia 1864 m. gruodžio 3 d. vyskupą M. Valančių, vyskupijos įstaigas ir Varnių kunigų seminariją perkėlė į Kauną, todėl ši data ir laikoma Kauno kunigų seminarijos gyvavimo pradžia.

Paskutinį pranešimą iškilmingame minėjime skaitęs VDU Senato pirmininkas prof. Egidijus Aleksandravičius apžvelgė, kaip Kauno kunigų seminarija keitė Kauną, Lietuvą ir ką pačiai seminarijai reiškė jos atkėlimas iš Varnių į Kauną. E. Aleksandravičiaus teigimu, pirmoji Valančiaus misija dar Varniuose buvus parengti gerus kunigus ir, nepaisant įvairių intrigų, jam pavyko sutelkti puikią profesūrą ir taip per seminariją, per kunigus turėti stiprią įtaką visoje didžiulėje vyskupijoje. Caro valdžia, vyskupijos centrą ir patį vyskupą perkėlusi į Kauną, profesūrai keltis neleidžia, todėl čia vysk. M. Valančiui tenka viską pradėti iš naujo. Nors valdžia tikėjosi iš arti galėsianti geriau prižiūrėti, tačiau išėjo priešingai – vysk. M. Valančius tapo didžiuliu autoritetu. Pasak prelegento, „per pusę amžiaus nuo 1864 iki carinės okupacijos pabaigos dėl vyskupijos bei seminarijos perkėlimo Kaunas tapo stipriu tautinės bei valstybinės savimonės centru. Ir dėl to dramatišku valstybei momentu Kaunas galėjo nesunkiai tapti visos šalies laikinąją sostine, o ir kitomis sunkiomis akimirkomis kauniečiai dažnai gelbėja Lietuvą“.

Po pranešimų sveikinimo kalbas sakė bei atminimo dovanas Kauno kunigų seminarijai įteikė miesto meras Arvydas Garbaravičius, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos atstovai, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Vytautas Kaminskas, Kauno medicinos universiteto rektorius prof. Remigijus Žaliūnas, Lietuvos veterinarijos akademijos rektorius prof. Henrikas Žilinskas, Lietuvos Respublikos Seimo atstovės kaunietės Vincė V. Margevičienė bei Vida M. Čigriejienė. Pabaigoje Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius bei KKS rektorius kun. A. Žukauskas įteikė padėkos raštus bei skulptūrėles dešimčiai labiausiai nusipelniusiems šiandien tebesidarbuojantiems seminarijos profesoriams – mons. Pranciškui Tamulevičiui, vysk. Vladui Michelevičiui, prel. Vytautui S. Vaičiūnui, kan. Algimantui Kajackui, mons. Vytautui Sidarui, mons. Algirdui Turčinskui, doc. Faustui Jončiui, taip pat virtuvės darbuotojoms – Onutei Pusvaškytei, ses. Angelei Kletkutei, ses. Teresei Gudelytei.

Minėjimo metu grojo Kauno styginių kvartetas, giedojo seminarijos klierikų choras. Po renginio dalyviams įteiktas specialiai šiai progai išleistas leidinys „Kauno kunigų seminarija. 140 metų“, kuriame siekta atsispindėti seminarijos istoriją ir šiandienį jos veidą.

Išsamią KKS istoriją bei nuotraukas galite rasti interneto svetainėje: http://kaunas.lcn.lt/seminarija/istorija/index.html

Darius CHMIELIAUSKAS, Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt