Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

„Aš jums duodu naują įsakymą, – sako Viešpats, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 13, 34)

Brangios Sesės ir Broliai!

Maldos ir žmogiško artumo vienybėje su tikinčiaisiais ir viso pasaulio geros valios žmonėmis mes šią naktį budime atsisveikindami su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Jungiami bendražmogiškojo pašaukimo, vienijami Krikšto sakramento, išreiškiame Šventajam Tėvui pagarbą, meilę ir dėkingumą.

Evangelijoje pasakytus Kristaus žodžius mes girdime, tarytum jie skambėtų iš paties mus visus mylinčio Kristaus Vietininko lūpų: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! <...> Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu. Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. <...> Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (plg. Jn 15, 9–15).

Mes dėkojame Dievui už šį Šventąjį Tėvą, kuris mus mylėjo paties Kristaus meile, kuris parodė, kaip Dievo malonė galingai veikia per žmogų, gyvenantį Evangelija!

Jo gyvenimas liudijo ir liudys, ką gali gyvas tikėjimas į Dievą. Tikėjimas, kuris iškelia žmogaus asmens vertę ir orumą, suburia skirtingus įvairių tautų žmones kurti prasmingą dabartį ir ateitį  neprarandant vilties. Tikėjimas, kuris yra žmogaus gyvenimo prasmės, laimės, džiaugsmo, laisvės ir santarvės  pagrindas.

Jo akimis, jo giedriu veidu į mus žvelgė pats Viešpats. Žvelgė kaip Tėvas, priglausdamas visus savo vaikus prie mylinčios širdies. Ypač kenčiančius, pažemintus, atstumtus, pavergtus, nemylimus...                 

Jo gyvenimas ir mirtis yra iššūkis mūsų laikų žmogų pavergiančiai ir nužmoginančiai mirties kultūrai. Kultūrai, kuri sudaiktina žmogų, mąstymą, gyvenimo būdą. Tai leidžia vėliau manipuliuoti žmogumi, gyvybe, pačiomis brangiausiomis vertybėmis.

Mes, Lietuvos žmonės, ypač esantys vienybėje su Šventojo Petro Įpėdiniu, jautėmės Jono Pauliaus II šventų, laiminančių rankų paliesti, apkabinti, priglausti. Jam mes buvome svarbūs – mylimi. Daugelis iš mūsų tai patyrėme. Todėl ir šias dienas praleidome kartu su popiežiumi, su mūsų tikėjimo broliais ir seserimis visame pasaulyje. Buvome labai arti, taip, kaip jis buvo su mumis.

Atsisveikindamas su Lietuva 1993 metais Šventasis Tėvas kalbėjo: „Brangūs Broliai ir Sesės! Pasibaigus mano viešnagei Lietuvoje, ne tik dėkoju visiems, bet ir jaučiu būtinybę tarti nuoširdų linkėjimą, kurį sudedu į Marijos, Bažnyčios Motinos, garbinamos Šiluvoje ir Aušros Vartuose, rankas. Jai pavedu Lietuvos ateitį; linkiu, kad šios kilniadvasės tautos vaikai, siekdami moralinės ir medžiaginės pažangos, Dievo žodyje surastų šviesą ir paramą, deramai gerbtų kiekvieno žmogaus orumą, išlaikytų taiką visuomenėje ir dvasios ramybę.

Penkiasdešimt ateizmo ir prievartinio Evangelijos slopinimo metų daugelyje sielų ir visuomenės viduje paliko pėdsakus, kuriuos iš žmonių ir visuomenės ištrinti tegalės vien atrastas Dievas ir Jo Žodis. <...>

Tikinčiųjų bendruomenė, artimai bendradarbiaudama su visais krikščionimis ir geros valios žmonėmis, teprisideda prie ateities planų kūrimo. Jos Evangelinio palikimo – tebūna visiems tatai aišku! – niekad negali varžyti ideologiniai, socialiniai ir kultūriniai rėmai.

Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Brangūs Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomenės pažangos kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Šios šviesos dėka lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi”.                 

Šio popiežiaus gyvenimas daug ką pakeitė mūsų gyvenime. Taip pat ir jo mirtis. Buvo žmonių, kurie, atrodo, tik dabar pamatė Šventąjį Tėvą, jį išgirdo. Kaip Dievo dovana jis lieka mums visada liudijantis Dievo ir artimo meilę, šventą tarnavimą Dievui ir Kristaus Bažnyčiai.

Tikrai tikiu, mes tapome ir tampame kitokie. Mes labiau atversime savo širdis Kristui, labiau girdėsime ir matysime kitą žmogų, labiau branginsime krikščioniškąjį tikėjimą ir evangelines vertybes. Ir ateis į mūsų širdis, į mūsų šalį Dievo karalystė; ir lydės palaima gyvenimo kelią laiminanti Dievo ranka.

Amen.

Vyskupas Jonas IvanauskAS

Kauno arkivyskupo metropolito augziliaro homilija, pasakyta popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui 2005 m. balandžio 7 d. 22 val. Vigilijos – maldos budėjimo – metu Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune.