Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Paminėtas arkivyskupas Liudvikas Povilonis (1910–1990)

Rugsėjo 23 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus svetainėje surengta arkivyskupo Liudviko Povilonio atminimui skirta popietė, kurioje dalyvavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, vyskupas emeritas Juozapas Preikšas, kun. Vaclovas Aliulis MIC, mons. dr. Vytautas Kazlauskas, prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kun. dr. Kazys Ambrasas SJ, Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos seserų kongregacijos vyresnioji ses. Kostka Laimutė Rimkevičiūtė, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai, visuomenės atstovai.

Liudvikas Povilonis gimė 1910 m. rugpjūčio 25 d. Šilagėlių kaime, Kupiškio rajone, giliai tikinčių tėvų šeimoje. Aštuoniolikmetis Liudvikas atvyko į Marijampolę ir įstojo į tėvų marijonų vienuoliją, mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, vėliau Kauno kunigų seminarijoje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teologiją, bažnytinę teisę ir matematiką. Kunigu įšventintas 1934 m. birželio 29 d.

„Būdamas Marijampolėje marijonų naujokas, 1936 m. pastebėjau tokį nedidutį, lieknutį, spartų kunigėlį, – dalydamasis atsiminimais minėjime kalbėjo kun. Vaclovas Aliulis MIC. – Vyresni broliai man pasakė, kad tai Liudas Povilonis, kelinti metai redaguojantis vaikų laikraštėlį „Šaltinėlis”. 1939 m. jaunasis kunigėlis tapo mūsų gimnazijos antruoju kapelionu, be tikybos, dar dėstė lietuvių kalbą ir istoriją“.

Atgavus Vilniaus kraštą, kun. Liudvikas Povilonis dirbo Vilniuje kaip mokytojas ir gimnazijos direktorius. Jis nesutiko, kad moksleiviams būtų uždrausta kalbėti maldą prieš pamokas ir po pamokų, todėl iš pareigų atleistas „paties prašymu“ ir 1945 m. perkeltas į Panevėžį, kur tampa Švč. Trejybės (marijonų) bažnyčios rektoriumi. Kai valdžia marijonus 1948–1949 m. išsklaidė, jis pateko į Žemaitiją – nuošalią Rukų parapiją. Gražiais pamokslais patraukė ne tik artimųjų apylinkių, bet ir viso Nemuno žemupio tikinčiuosius. 1954 m. paskiriamas į Klaipėdą su užduotimi sparčiai augančiame Lietuvos uostamiestyje pastatyti Švč. Marijos Taikos Karalienės garbei bažnyčią. Žmonės noriai rinkosi dirbti statybos talkose, aukas siuntė visa Lietuva ir išeivija. Leidimas buvo gautas chruščiovinio atšilimo pradžioje, bet vėjai pasikeitė, priėmimo komisija 1960 m. ėmė ieškoti priekabių, bažnyčia buvo uždaryta, o klebonas kun. L. Povilonis nuteistas 8 metams laisvės atėmimo. Bausmę turėjo atlikti Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje; susilpnėjus sveikatai, po 4 metų buvo amnestuotas. 1966–1969 m. dirbo Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje.

1969 m. jis paskiriamas Telšių vyskupo Petro Maželio augziliaru ir gruodžio 21 d. konsekruojamas vyskupu. 1973 m. paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus vysk. Juozapo Matulaičio-Labuko koadjutoriumi – pagalbininku su paveldėjimo teise. 1979 m. vysk. J. Matulaičiui-Labukui mirus, vysk. Liudvikas Povilonis perėmė abiejų vyskupijų administravimą ir tapo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku.

„Būdamas Kunigų seminarijos vicerektoriumi, susitikdavau su vyskupu Liudviku Kaune. Jautėme, kad jis turėjo tvirtesnę liniją valdžios reikalavimų atžvilgiu negu kai kurie kiti bažnytiniai vadovai“, – kalbėjo kun. V. Aliulis. – Gavau iš arčiau pasižiūrėti į naująjį Vyskupų Konferencijos pirmininką, kai 1980 m. pavasarį vežėme į Romą aprobuoti Romos mišiolo vertimą, kai derinome paskutines pataisas ir teikėme Dievo kulto kongregacijai. Vyskupas buvo neapsakomai tvarkingas ir punktualus, kur nors važiuoti ateidavo keliomis minutėmis anksčiau, bet labai nebardavo manęs už pasirodymą paskutinę minutę. Tokį patį tvarkingumą pastebėdavau ir aplankydamas jį Kaune. Kiekvienas daiktelis ar popierėlis „žino“ savo vietą, visokios sąskaitos kiekvieną dieną sutvarkytos. Semper paratus – visada pasirengęs bet kokiems netikėtumams. Liturginių knygų rengimo ir leidybos reikalus paprastai leisdavo spręsti pačiai Liturginei komisijai, bet kai reikalas pasiekdavo jį, nebūdavo jokių taip ir ne. Labai vertinga vadovo savybė“.

Ir kun. V. Aliulis, ir mons. V. Kazlauskas pasakojo apie vizitus į Vatikaną. Nors kalbėti per Vatikano radiją lietuviams buvo rizikinga, tačiau vysk. L. Povilonis yra davęs kelis kartus interviu, taip pat yra pasakęs pamokslą, kuriame akcentuota tvirta katalikiška pozicija. Kaip Vyskupų Konferencijos pirmininkas, vysk. L. Povilonis nemažais diplomatiniais gabumais prisidėjo prie Apaštalų Sosto pastangų, kad vyskupas Vincentas Sladkevičius po 24 metų tremties grįžtų į savąją vyskupiją, kad būtų paskirti trys nauji vyskupai: 1982 m. Antanas Vaičius, 1984 m. Juozas Preikšas, 1986 m. Vladislovas Michelevičius; juos pats ir konsekravo. Įvertindamas didelį vyskupo Liudviko Povilonio triūsą, Apaštalų Sostas 1984 m. jam suteikė arkivyskupo titulą. Vis labiau silpnėjant sveikatai, Vatikanas 1988 m. patenkino arkivyskupo prašymą ir atleido jį iš einamų pareigų. Arkiv, L. Povilonis mirė Kaune 1990 m. rugpjūčio 9 dieną, palaidotas Marijampolės šv. Mykolo prokatedros šventoriuje.  

Prel. doc. dr. V. S. Vaičiūnas, pasidalijęs asmeniniais susitikimų su vysk. L. Poviloniu įspūdžiais, apgailestavo, kad jo archyvas – pamokslai, raštai, laiškai, nuotraukos – po arkivyskupo mirties pateko ne Kunigų seminarijos ar kurijos žinion, o nukeliavo į Vilniaus universiteto rankraštyną. Vis dėlto arkivyskupo L. Povilonio ranka rašytas dienoraštis išliko ir buvo rastas Kauno arkivyskupijos kurijos archyve. Arkivyskupo S. Tamkevičiaus perskaitytos autentiškos ištraukos iš dienoraščio liudijo, kokiomis nelengvomis politiniu ir psichologiniu atžvilgiu sąlygomis Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchui arkiv. L. Poviloniui teko tvarkyti Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų reikalaus.

Saliamono Banaičio spaustuvei – 100 metų

Rugsėjo 24 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus svetainėje iškilmingai paminėtos Vasario 16-osios akto signataro Saliamono Banaičio (1866 – 1933) 1905 m. Kaune įkurtos spaustuvės 100-osios metinės. Renginyje dalyvavo S. Banaičio giminaičiai, Vasario 16-osios klubo nariai, Signatarų namų atstovai, istorikė mokytoja Liucija Butkienė, kultūrologas Albinas Vaičiūnas, monografijos „Saliamonas Banaitis“ autorius Vilius Užtupas. Koncertavo J. Gruodžio konservatorijos studentai.

Lietuviškos poligrafijos pradininkas Saliamonas Banaitis ėjo tokiomis pačiomis pėdomis kaip ir Petras Vileišis, tik šis pirmąją lietuvišką spaustuvę įkūrė Vilniuje, o S. Banaitis – 1905 m. rudenį Kaune. Bene svarbiausiais leidinys, davęs pretekstą atidaryti spaustuvę, buvo laikraštis „Lietuvos balsas”. Jam užsidarius S. Banaičio spaustuvėje imta spausdinti Kauno kunigų seminarijos rektoriaus Antano Karoso, vėliau Aleksandro Dambrausko-Jakšto redaguojamas katalikiškos orientacijos savaitinis laikraštis „Nedėldienio skaitymas”, vėliau žurnalai „Lietuvaitė“, „Pavasaris“, „Bažnytinė apžvalga“, „Viensėdis“.

Svarbiausias šios spaustuvės leidinys – arkivyskupo Juozapo Skvirecko išverstas Šventasis Raštas, kurio pirmąjį tomą S. Banaitis išspausdino 1913 m. Kitus penkis tomus išspausdino šios spaustuvės paveldėtoja Šv. Kazimiero draugija, įkurta 1906 m.

Darbuodamasis spaustuvėje S. Banaitis glaudžiai bendradarbiavo su kunigais, kurie vėliau tapo vyskupais, Justinu Staugaičiu ir Gasparu Cirtautu, žymiais lietuvių veikėjais Aleksandru Stulginskiu, Antanu Smetona, Martynu Yču.

1918 m. S. Banaitis savo įkurtą spaustuvę pardavė Šv. Kazimiero draugijai. Spaustuvei, kaip ir draugijai, iki pat savo mirties, 1938-ųjų metų, vadovavo prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas.