Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 27 d. VDU Katalikų teologijos fakultete Lietuvių katalikų mokslų akademijos (LKMA) Kauno skyrius surengė jau tradiciniu tapusį susitikimą. Diskusijų vakare tema „Trūksta pinigų ar proto?“ aptartos aukštojo mokslo reformos problemos. Vakaro rengėjai pripažino, kad iš dalies padiskutuoti šia tema paskatino pastarojo meto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys aukštosioms studijoms: studentų mitingai Vilniuje prie Prezidentūros ir Vyriausybės apnuogino akademinio mokymo skaudulius Lietuvoje.

LKMA Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Karoblis, pristatęs diskusijų vakaro eigą, pasidžiaugė, kad tarp dalyvių mato jaunų veidų – vakare kartu su mokslo darbuotojais dalyvavo ir studentijos atstovų. Pagrindinį pranešimą tema “Krikščioniškas požiūris į aukštojo mokslo sistemą” skaitė dr. Arimantas Raškinis, pabrėžęs, jog krikščionys katalikai yra įsipareigoję savo veiklą grįsti Bažnyčios mokymu; jos socialinės doktrinos pritaikymas ir išskleidimas visuomenėje yra svarbi krikščionių demokratų pareiga. Tai, pasak prelegento, ir skatina išreikšti krikščionišką požiūrį į nūdienos aktualiją – aukštojo mokslo raidą Lietuvoje. Kalbėtojo nuomone, visuomenėje (tai ypač pastebima žiniasklaidoje) aukštojo mokslo situacija neretai pristatoma populistiškai. Atsakymai į kritiškus teiginius apie neracionalų aukštųjų mokyklų tinklą, nepakankamą studijų kokybę, jų finansavimą ar per didelį studijuoti priimamų studentų skaičių reikalauja išsamios visos sistemos analizės bei tyrimų.

Savo pranešime dr. Arimantas Raškinis taip pat atskleidė krikščioniškąjį požiūrį į svarbiausią aukštojo mokymo instituciją – universitetą. Pasak jo, universitetą galima apibrėžti kaip aukštojo mokymo paslaugas teikiančią valstybinę ar komercinę įstaigą. Krikščioniškasis požiūris nepaprastai išplečia ir praturtina universiteto sampratą. Bažnyčios mokymas universitetą pristato pirmiausiai kaip bendruomenę. Kaip ir bet kuri kita solidarumo principo vienijama bendruomenė, universitetas turi teisę savo veiklą grįsti atsakomybe ir galimybe laisvai spręsti savo uždavinius. Bažnyčios mokymas nurodo ir svarbiausią universiteto paskirtį visuomenėje – tarnavimą jai. Galutinis šios tarnystės tikslas – asmenybė, universitete įgijusi ne tik žinių, bet ir ugdomąjį – vertybinį pagrindą. Kalbėtojas atkreipė dėmesį, jog universitetai rengia savo kraštui “karštąjį” intelektualinį potencialą, tad čia svarbi yra ir pačios valstybės atsakomybė. Aukštojo mokslo plėtros sėkmė priklauso ir nuo to, ar pati valstybė turi pakankamai aiškią savo visuomenės plėtros strategiją ir perspektyvą, žino savo visuomenės narių ilgalaikius poreikius.

Dr. Arimanto Raškinio pranešimą komentavusi Studentų ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkė Ingrida Daukšytė atkreipė dėmesį į dar vieną aukštųjų studijų skaudulį: nepakankamą šiuolaikinių studentų mokymosi motyvaciją (tik nedaugelis atsidėję ir su meile studijuoja pasirinktą specialybę). Ingrida taip pat pasidalijo įspūdžiais iš Ispanijoje vykusio katalikų studentų suvažiavimo, kuriame švietimas pristatytas kaip vientisas formaliojo, neformaliojo bei žmogų supančios aplinkos ugdymo procesas. Lietuvoje, pasak prelegentės, švietimas nesuvokiamas kaip darni šių aspektų visuma; valstybė per mažai dėmesio skiria neformaliajam ugdymui.

Diskusijų metu vakaro dalyviai pasidžiaugė aktyvia studentų ateitininkų pozicija studentų mitingų atžvilgiu bei aiškiai išsakytu požiūriu į nūdienos aukštojo mokslo problemas. Išsakyta minčių, jog pačiai valstybei stokojant savo ateities vizijos trikdoma ir akademinio mokymo raida. Kaip spręstinos aukštojo mokslo problemos buvo įvardyta takoskyra tarp žinių teikimo ir studentų dvasingumo ugdymo, jaunųjų mokslininkų rengimas. Prieita prie nuomonės, kad akademinei visuomenei, ypač katalikiškajai jos daliai, reikia daugiau aktyvumo ir iniciatyvos; tai prisidėtų skatinant ir pačią valstybę teisingiau pasirinkti prioritetus.

-dg, bž-