Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Šįkart ganytojas skaitė paskaitą apie Krikšto sakramentą primindamas susirinkusiems svarbą iš naujo apsvarstyti, ką šis sakramentas reiškia krikščionio gyvenime. Tokia būtinybė grįžti prie savo krikščioniško buvimo pradžios yra svarbi 80 procentų save katalikais laikančių Lietuvos gyventojų, iš kurių vidutiniškai tik apie 10 procentų dalyvauja sekmadienio šv. Mišiose. Sovietiniais metais pirmųjų krikščionių pavyzdžiu herojiškai gynę savo tikėjimą, katalikai Lietuvoje šiandien stokoja krikščioniškos brandos (prie to prisidėjo sovietinis laikotarpis, atkirtęs Lietuvos bažnyčią nuo Visuotinės Bažnyčios gyvenimo ir augimo).

Krikšto sakramentą apibūdinęs kaip didžiulę Dievo malonės dovaną žmogui, vysk. J. Ivanauskas priminė, jog krikštas yra pirminis ženklas, išreiškiantis mūsų tikėjimo pradžią: šiame prieangyje pradedame savo gyvenimą Dvasioje ir tampame Bažnyčios pasiuntinybės dalyviais.

Susirinkusieji išgirdo įdomių istorinių detalių apie pirmųjų krikščionių  krikštą ir krikšto liturgijos susiformavimą. Ir šiandien Bažnyčia daug dėmesio skiria krikšto liturgijai. Krikštijama tik bažnyčioje ar koplyčioje, tam skirtoje krikštykloje (esant mirties pavojui – ir kitoje vietoje). Pasakodamas apie tai, kas gali krikštyti (Vakarų bažnyčioje – vyskupai, kunigai, diakonai), ganytojas atkreipė dėmesį, jog esant būtinybei  kiekvienas krikščionis turi mokėti  pakrikštyti.

Anot prelegento, Bažnyčios istorija liudija, kaip atsakingai buvo vertinamas pasirengimas priimti krikštą: tai reiškė ne tik  katechumenato metu  išmoktas tikėjimo tiesas, bet ir praktinį pratinimąsi gyventi krikščionių bendruomenėje. Vyskupas  pabrėžė katechumenato svarbą  norintiems krikštytis suaugusiems žmonėms: Lietuvos Vyskupų Konferencija yra nustačiusi vienerių metų pasirengimo laikotarpį. Patirtis rodo, jog  pasikrikštiję jauni žmonės dažniausiai tampa uoliais tikėjimo liudytojais; iš pasikrikštijusių vyresnio amžiaus žmonių  ne visi  palaiko nuolatinį tolesnį ryšį su Bažnyčia. Į krikštą dar neretai žiūrima tik  kaip į gražią religinę apeigą, bet ne rimtą krikščionišką įsipareigojimą; taip krikštą dažniausiai vertina  religinio sinkretizmo dvasioje gyvenantys tikintieji arba vadinamieji intelektualai. Bažnyčia labai atsakingai supranta Krikšto sakramentą, todėl neskuba šio patarnavimo suteikti sužadėtiniams, kurie nori kuo greičiau, be išankstinio pasirengimo  pasikrikštyti.

Ganytojas paaiškino, kodėl svarbu krikštytis savo parapijos bažnyčioje: nuo pat pirmųjų krikščionių laikų krikštas vyko savoje bendruomenėje; būtent ji liudijo katechumeno pasirengimą priimti Krikšto sakramentą. Mūsų dienomis Bažnyčios bendruomenei atstovauja krikšto tėvai. Būti krikšto tėvais – kilni ir šventa pareiga, kartu tai  tarnystė bei įsipareigojimas rūpintis vaiko krikščionišku auklėjimu (tėvų mirties atveju – netgi atlikti jų pareigas). Dėl šios priežasties katalikai tėvai turėtų  atsakingiau rinktis krikšto tėvus savo vaikui: patariama ieškoti brandaus tikėjimo katalikų, nei, kaip įprasta Lietuvoje, pirmenybę teikti  giminystės ryšiais susijusiems asmenims. Ganytojas taip pat pateikė praktiškų patarimų, kaip išmintingiau parinkti  krikšto vardą.

Vysk. J. Ivanauskas priminė tėvų pareigą krikštyti savo vaikus, kuriuos kaip dovaną yra gavę iš Dievo. Bažnyčia pataria neatidėlioti vaikų krikšto; vyresni kaip 7 metų amžiaus vaikai krikštui yra rengiami apie metus kartu su vaikais, besiruošiančiais priimti Pirmąją Komuniją.

Vyskupas J. Ivanauskas paragino neatidėlioti krikšto (nors mirties valandą ištartas vienintelis žodis “tikiu” leidžia žmogų krikštyti). Jei žmogus nėra abejingas tiesai, tikėjimui, tačiau nesiryžta krikštytis,  jis praranda galimybę per krikštą patirti didžiulę Dievo pagalbą, kurios reikia jo išganymui. Kita vertus, krikštas kviečia atmesti individualizmą ir tapti tikėjimo liudytojais kitiems. Be krikšto žmogus negali pasinaudoti kitų sakramentų teikiamomis malonėmis.

Ganytojo žodžiais tariant, Krikšto sakramentas yra durys į mūsų tikėjimą, tačiau  mes per mažai prisimename šią savo krikščionišką pradžią. Gal todėl  gyvenimo išbandymuose, užuot grįžę  prie savo ištakų - minties, jog esame krikščionys ir Dievas yra su mumis, remiamės savo pačių ar kitų patirtimi, masinės kultūros pasiūlymais, bet ne Evangelija.

Vyskupui J. Ivanauskas paragino visus susitikimo dalyvius būti pasirengusius ir  kitiems atskleisti krikšto prasmę ir svarbą.

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt