Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Kovo 17 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje sutuoktinių pora Mišelė ir Peteris Moranai (Michelle ir Peter Moran) iš Didžiosios Britanijos vedė antrąją konferencijų ciklo „Stiprėk Kristaus malonėje!“ dalį – tęsė jau prieš dvejus metus jų pačių Lietuvoje pradėtus seminarus apie vadovavimą tarnaujant. Katalikų evangelizacijos centro (KEC) organizuotame renginyje gausiai dalyvavo parapijų bei įvairių kitų katalikiškų bendruomenių – mokyklų, vienuolijų, verslo organizacijų – vadovai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Kėdainių, Kretingos, Lazdijų ir kitų Lietuvos vietovių. Konferencijos tikslas, anot KEC direktoriaus Jeronimo Serebrinsko, vadovavimo įgūdžius stiprinti katalikišku požiūriu.

Kaip vadovavimą derinti su krikščionybės dvasia, M. ir P. Moranai supažindino aptardami darbo komandoje specifiką bei problemas. Sutuoktiniai dalijosi 20 metų patirtimi vadovaujant pačių įsteigtai evangelizacinei katalikų bendruomenei „Sion‘‘ bei daugelį metų  ugdant Europos bei Afrikos krikščionių bendruomenes. Popiežius Jonas Paulius II  yra padėkojęs M. Moran už šią veiklą. P. Moran, savo pastoracinę tarnystę  turtinantis ir kaip kompozitorius, muzikantas, konferencijos  dalyviams pabrėžė, jog ir šeimą, ir darbą komandoje lydės sėkmė, jei bus laikomasi svarbiausio žmonių bendravimo principo: girdėti kitą bei jį skatinti: „Kai, susidūręs su problema, pats kalbi, gauni tik pusę atsakymo... Aš ir žmona esame skirtingi, bet mūsų dovanos papildo viena kitą – vienas iš kito išmokstame daug gero“.

M. Moran teigimu, mūsų dienomis net verslo pasaulis, ieškodamas veiksmingesnių valdymo metodų, vis dažniau atmeta diktatorišką vadovavimą bei beatodairiško pelno vaikymąsi engiant pavaldinius ir renkasi Biblijoje siūlomą vadovavimą tarnaujant. Tobulas tokio vadovavimo tarnaujant pavyzdys – Jėzus Kristus. Netikęs vadovavimas minimas Ezechielio pranašystėje ( plg. 34,1-6), kai ganytojai ganė tik save, bet ne kaimenę, skerdė avis jų neganę, nusilpusių negydė, pasiklydusių neieškojo, valdė jas jėga ir smarkumu, todėl avys virto žvėrių ėdesiu ir išsisklaidė. „Gal ir jums pažįstamas valdymo metodas, būdingas kolonijinei Afrikai, – fariziejiškas, grįstas vadovo jėga, jo poreikių tenkinimu?“ – klausė Mišelė.

Britės žodžiais, pirmasis vadovavimo tarnaujant principas – investuoti į pavaldinį, dėti pastangų  auginant bendruomenės narius, tobulinant jų įgūdžius, ugdant atsakomybę. Priešingu atveju, – kai vadovas susitelkia vien į darbo rezultatą, – darbuotojai nejaučia atsakomybės, nesutaria tarpusavyje. Kita vertus, kai vadovas pernelyg dėmesingas pavaldiniams, dėl to jaukiai besijaučiantis kolektyvas rūpinasi tik vidiniais reikalais, o ne bendra užduotimi. Taigi vadovui būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp dėmesio žmonėms bei tikslo, dėl kurio gyvuoja bendruomenė.

Antrasis krikščioniško vadovavimo  principas susijęs su vizija bei viltimi. „Mes, vadovai, turim žmonėms išaiškinti bendruomenės uždavinį, kuris turi būti realistinis“, – teigė M. Moran. Vengtina viziją primesti – būtina skatinti žmones prisidėti savo dovanomis ją kuriant. Tarnaujantis vadovas, pasak Jėzaus, pažįsta kiekvieną avį; žinotinas ne tik žmogaus vardas – atpažintinos ir jo dovanos, t. y. gebėjimai. Taip skatinamas bendruomenės narių kūrybiškumas. Jei vadovai vengia kūrybiškų, iniciatyvių žmonių, atsiranda jų kaita.

Pasak prelegentų, vadovas turi jausti pareigą brandinti savo asmenybę; pavyzdžiu galėtų būti Šventajame  Rašte pateiktas  gero vadovo paveikslas: rodąs  pavyzdį „žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu“ (1 Tim 4,12), nesavavaliaująs, ne pikčiurna, ne gobšuolis ir pan. (plg. Tit 1,7-8). Pasak M. ir P. Moranų,  rizikinga, bet veiksminga savo būdo bruožus  aptarti su grupele, turinčia bendrą tikslą; nepatarė kalbėtis su tais, „kurie sako tai, ką norėtumėte girdėti“. Kai vadovas bręsta paisydamas kitų žmonių,  tvirtėja ir bendruomenė. Vadovas – tasai, kuris į visumą – kūną – sujungia Naujajame Testamente minimas įvairias kūno dalis – bendruomenės narius: pasitikėdami sujungiančiuoju, jie jaučiasi saugūs.

Ketvirtasis katalikiškos dvasios vadovavimo principas – atsakingumas. Geras vadovas neturi pamiršti būti autoritetu, bet ne diktatoriumi. Kai vadovas stokoja autoriteto, gali kilti intrigų, nesutarimų, taigi menkėja darbo efektyvumas. „Vadovas turi žinoti ir kitų bendruomenės narių įgūdžius, žinias, savybes, kad kai kada užleistų jiems vietą. Vadovui nebūtina jaustis labiausiai įgudusiu. Geroje komandoje galime kliautis kitais“, – sakė M. Moran. „Vadovo uždavinys – drąsinti, skatinti komandą, pabrėžti, kad mes visi tai padarėme. Senieji vadovavimo būdai grįsti individualizmu – ką aš, vadovas, padariau, o tarnyste grįstas vadovavimas  – ką mes visi padarėme“, – taip paskutinįjį krikščioniško vadovavimo principą apibūdino M. Moran.

Katalikiškų bendruomenių vadovų susidomėjimą sukėlusį ciklą „Stiprėk Kristaus malonėje!“ M. ir P. Moranai žada tęsti Lietuvoje po dvejų metų

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt