Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Gegužės 6 dieną Kauno kunigų seminarijoje (KKS) įvyko atvirų durų diena. Šį tradicija gyvuoja jau kelerius metus ir kasmet pritraukia vis daugiau apie kunigystę galvojančių jaunuolių.

Seminarijos kieme atvykusius pasitiko stendai, atspindėję keturias kolonas, ant kurių laikosi seminarijos gyvenimas: tai žmogiškasis, dvasinis, pastoracinis ir intelektualinis ugdymas. Svečiai turėjo puikią progą apžiūrėtii kiemą, gyvenamuosius kambarius, auditorijas, sporto aikštelę, o svarbiausia – susipažinti ir pabendrauti.

Susitikimas prasidėjo filmu apie seminarijos gyvenimą. Iš jo buvo galima suprasti, jog seminarijos auklėtiniai, kaip ir dauguma studentų, mėgsta žaisti krepšinį, dalyvauja varžybose ir jas laimi … Tačiau tai nėra svarbiausias jų užsiėmimas. Pagrindinė veikla apima paskaitas ir studijas, dvasinį skaitymą ir maldą, pastoraciją.

Po filmo peržiūros KKS rektorius kun. lic. Aurelijus Žukauskas pasveikino susirinkusius ir pristatė tuos, kurie atsakingai palaiko minėtąsias ugdymo kolonas: dvasios tėvus kun. Kęstutį Kėvalą ir kun. Renato Abeni, vicerektorių dr. Rimą Skinkaitį ir daug kitų seminarijos darbuotojų. Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas apibūdino intelektualinio ugdymo gaires pabrėždamas, kad KKS auklėtiniai po penkerių metų apsigynę diplominį darbą gauna VDU KTF bakalauro diplomą.

Supažindinęs su bendrąja priėmimo tvarka, rektorius kun. A. Žukauskas pabrėžė, kad kunigystė nėra profesija, bet visas žmogaus gyvenimas. Apmąstyti ir patikrinti savo apsisprendimą galimybė suteikiama pirmaisiais metais parengiamajame kurse Šiluvoje. Tik baigę jį jaunuoliai atvyksta studijuoti ir gyventi į seminariją. Po aiškaus ir išsamaus pristatymo rektorius mielai atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Užbaigdamas kun. A. Žukauskas padėkojo visiems, atvykusiems į šią Alma Mater, bei pakvietė į šv. Mišias Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje; jų metu giedojo seminaristų choras.

Po šv. Mišių visų laukė agapė ir galimybė pabendrauti su dėstytojais bei seminaristais prie arbatos ar kavos puodelio.

Į šių eilučių autorės klausimus apie gyvenimą seminarijoje atsakyti sutiko trečiakursis Virginijus Švilpa:

Kodėl tu čia, seminarijoje? Ar per ketverius metus nekilo abejonių dėl pasirinkto kelio?

Į seminariją atėjau jausdamas kvietimą tarnauti Dievui ir Jo žmonėms. Buvo laikas, kai reikėjo apsispręsti, ką gyvenime toliau daryti – kurti šeimą ar rinktis kunigystę. Esu baigęs Žemės ūkio aukštesniąją mokyklą ir įsigijęs žemės ūkio technologo specialybę. Man padėjo gyvenimo įvykiai – ženklai, po kurių apsisprendžiau keliauti į seminariją ir ruoštis kunigystei. Abejonių nebuvo, tikrai esu savo vietoje. Nesijaučiu uždarytas ar nuo kažko atitrauktas. Kristus pasakė: „Aš atėjau, kad turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte”. Kai dirbu pastoracinį darbą ar grįžtu į savo parapiją, tikrai pamatau, kad gyvenimo yra apsčiai. Kai grįžtu po atostogų ar savaitgalių,, pajuntu seminarijos ramybę. Suprantu – čia vėl galiu „pasikrauti”, kad neščiau šviesą žmonėms.

Galima pagalvoti (ir manau, dauguma taip galvoja), kad seminarija yra tarsi oazė – gyvenimas be rūpesčių. Ar tai tiesa?

Ne, nes problemų – asmeninių ir kitokių – kaip ir visur yra, tik požiūris į jas gal kitoks. Problemas stengiuosi įvardyti, spręsti ir įveikti, o ne nustumti ar nuo jų bėgti. Juk viskas įmanoma padedant Viešpačiui.

Seminarijoje gyvena vaikinai ir vyrai, ir jūs esate tarsi apsaugoti nuo merginų ir moterų...

Tas uždarymas nėra kažkokia apsauga nuo bendravimo su merginomis. Bendravimas apribotas bendrąja prasme, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus. Aš augau šeimoje su dviem seserimis, tad ir į merginą pirmiausiai žiūriu kaip į sesę. Net pokalbiuose kartais netyčia pavadinu merginas savo seserų vardais.

Ar nevaržo pakankamai griežta dienotvarkė? Daugelis galvoja, kad seminarija neugdo vyriškumo, kurio esą galima išmokti tik armijoje...

Ne, dienotvarkės „staklės” manęs nevaržė jau nuo pirmų dienų, nes augau šeimoje, kur buvo svarbi disciplina. Juk į mokyklą reikėdavo keltis, būti tvarkingai apsirengusiam, laiku paruošti pamokas, tam tikromis dienomis susitvarkyti kambarį ir t. t. Kiekvienas turime savo dienotvarkę, o čia ji bendra ir tiek. Trejus metus tarnavau savanorių krašto apsaugos pajėgose ir galiu pasakyti, kad tarp armijos ir seminarijos panašumų yra – tai rėžimas, disciplina, tvarka, pratybos (teorinės ir praktinės), fizinė parengtis. Seminarijoje tikrai ugdomas vyriškumas, nes pavyzdys, kuriuo sekame, yra pats idealiausias vyras – Jėzus Kristus. Turime savo Vadą ir stengiamės kaip įmanydami tapti panašesni į Jį – autoritetingą ir galingą pavyzdį.

Pakalbinti ir keli atėjusieji į Kauno kunigų seminarijos atvirų durų dieną:

Antanas (26 m.), kaunietis, turi verslo administratoriaus specialybę , įgytą Prekybos ir verslo mokykloje, šiuo metu savo malonumui studijuoja Religijos studijų kolegijoje. Seminarijos atvirų durų dienose jau lankėsi prieš kelerius metus, šį kartą sužinojo apie jas iš skelbimo internete (http://katalikai.lt/). Atėjo norėdamas su kompetentingais žmonėmis pasikalbėti apie pašaukimą. Džiaugėsi, kad tai pavyko. Galutinio apsisprendimo dar nepadarė, tačiau prisipažino, kad jaučia Dievo kvietimą ir pastebi jo ženklų.

Mindaugas (32 m.), kaunietis, baigęs vidurinę mokyklą Vytauto Didžiojo universitete studijavo istoriją, vėliau Kauno technologijos universitete vadybos magistrantūroje. Domėjosi politika, dalyvavo savivaldybės ir Europarlamento rinkimuose. Dabar labiau domina dvasiniai klausimai. Apie atvirų durų dieną seminarijoje sužinojo iš skelbimo bažnyčioje ir nusprendė ateiti. Prisipažino, kad dar nėra galutinai apsisprendęs, tačiau svarsto savo pašaukimo klausimą.

Svetlana Adler, VDU KTF studentė 

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt