Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Birželio 15 d. Kauno arkivyskupijos muziejuje tęsiant paskaitų ciklą apie Lietuvos sakralinės dailės tyrinėjimus vilnietė menotyros daktarė Dalia Klajumienė skaitė paskaitą „Šventųjų ir palaimintųjų iškilmių dekoras XVII–XVIII a.“ Dr. D. Klajumienė aptarė Katalikų Bažnyčios tarnų kanonizacijos šventimo ištakas, eigą, ikonografiją. Mokslininkės žodžiais, aptariamojo laikotarpio palaimintųjų bei šventųjų paskelbimo iškilmėms būdingi to meto baroko bruožai: embleminis mąstymas, teatrališkumas, pompastiškumas, masiškumas. Pati Bažnyčia šv. Kazimiero kanonizacijos akto šventimą tuo metu yra įvardijusi kaip teatrą: „Teatrum sanctis Kazimier“.

Šventųjų bei palaimintųjų kanonizacijos iškilmių eigą, turinį 1625 m. nustatė popiežius Urbonas VII, o 1747 m. patvirtino popiežius Benediktas XIV. Prelegentės demonstruota 1610 m. graviūra bylojo, jog iki minimų datų šių iškilmių būta teatrališkų. Būtina kanonizacijos akto šventimo XVII-XVIII a. dalis buvo jo įamžinimas mene – griaviūrų, paveikslų cikluose, kurie buvo dovanojami to meto popiežiams. Kanonizacijos aktas pirmiausia buvo švenčiamas Romoje, šv. Petro bazilikoje, po metų arba dvejų – kraštuose, kurių vienuolijų atstovas būdavo kanonizuotasis. Pasak dr. D. Klajumienės, XVII-XVIII a. beatifikuoti arba kanonizuoti asmenys buvo naujų arba reformuotų vienuolijų atstovai; iš viso apie 20 palaimintųjų bei šventųjų.

Iškilmių programą Vatikanas bei vienuolijos rengdavo apie dvejus metus. Šventė Romoje trukdavo 8 dienas, kitur – trumpiau, 2–3 dienas, tačiau ne mažiau iškilmingai, teatrališkai, įtaigiai. Iškilmės prasidėdavo šv. Mišiomis pagrindinėje miesto šventovėje – katedroje, bazilikoje, po jų iškilminga procesija eidavo į vienuolijų bažnyčią. Per iškilmes prie bažnyčių iškildavo laikinieji fasadai, mieste – laikinosios triumfo arkos. Tikrieji fasadai neretai būdavo iliuminuojami, vidų puošdavo paveikslai, vaizduojantys kanonizuotojo gyvenimą, dorybes, stebuklus. Būtinas iškilmių atributas – didelė vėliava su kanonizuotojo atvaizdu didžiajame altoriuje. Pagrindinės bažnyčios didžiajame altoriuje kabėdavo ir kanonizuotojo portretas, kurį procesijos metu atnešdavo į vienuolijos bažnyčią ir joje visam laikui įkurdindavo. Šventę lydėdavo fejerverkai. Maldininkams būdavo dalijami kanonizuotojo portretėliai, knygelės apie jį.

Įdomu, kad iškilmėms pasibaigus visos dekoracijos būdavo sunaikinamos. Dr. D. Klajumienė rodė Krokuvoje per stebuklą išlikusios šv. Jono Kantiečio kanonizacijos iškilmių vėliavos iliustraciją. Krokuvos šv. Onos bažnyčioje saugomi ir du nesunaikinti šio šventojo gyvenimą atspindinčio ciklo paveikslai.

Žinių apie XVII-XVIII a. kanonizacijos iškilmes suteikia jų proga išleisti laikraštėliai, kuriuos, sakė mokslininkė, susegtus su kitais šventovių raštais, nelengva aptikti. Ji pacitavo laikraštėlį, išsamiai aprašantį šv. Juozapo Kalasantos kanonizacijos iškilmes Vilniuje 1749 m. Iš leidinio sužinome, jog istorinės aplinkybės – miestas ruseno po didžiojo gaisro – pakoregavo iškilmių eigą: tuomet dar neperstatytos Vilniaus katedros didžiajame altoriuje buvęs šv. Juozapo Kalasanto portretas neneštas į priorų šventovę. (Šv. Juozapas Kalasanta 1597 m. Romoje įkūrė priorų vienuoliją; LDK ši vienuolija iškilmių metu buvo jauna, įsteigta tik 1736 m.)

Laikraštėlyje rašoma, jog Vilniaus katedros fasadą užstojęs butaforinis fasadas atspindėjo Švč. Mergelės Marijos vardą bei herbą, kanonizuotojo, to meto popiežiaus, karaliaus, bažnyčių fundatorių Sapiegų, kitų didikų atvaizdus. Katedroje apie šv. Juozapo Kalasantos gyvenimą bylojo 14 paveikslų ciklas su emblemiška, simboliška informacija. Pavyzdžiui, žemę drėkinantis fontanas perteikia mokslo, kurio sklaida rūpinosi kanonizuotasis, gyvybingumą, grožį. Kabėję ir „keturi puikiai tapyti stebuklai“ paauksuotais rėmais. Vieno paveikslo užrašas skelbė, kad florentietė pasveiko, pasimeldusi prie šv. Juozapo Kalasantos portreto. Keturios butaforinės kolonos prie katedros perteikė kanonizuotojo dorybes. Pasak laikraštėlio, šv. Juozapo Kalasantos kanonizacijos iškilmių Vilniuje tema buvo kelias, nes jis „labiausiai atskleidžia šį šventąjį misionierių“, – teigė prelegentė. Vilnių puošusiose laikinosiose triumfo arkose buvo pavaizduoti ir šv. Jonas Krikštytojas, šv. Pranciškus Ksaveras, kiti misionieriai. Iškilmėmis rūpinęsi prijorai bei jėzuitai. Katedroje bei šv. Kazimiero koplyčioje nestigę veidrodžių. „Žvakių šviesos atspindžiai juose suteikdavo baroko epochos iškilmėms mistiškumo, įspūdingumo“, – pastebėjo dr. D. Klajumienė, o fejerverkai šiose iškilmėse trukę dvi valandas.

-jkk-

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt