Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Liepos 7 d. Kaune į amžinybę palydėtas mons. dr. Pranciškus Tamulevičius. Atsisveikinimas prasidėjo gedulinėmis šv. Mišiomis  arkikatedroje bazilikoje, kur velionis buvo pašarvotas. Eucharistijos liturgijai ir laidotuvių apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo arkivyskupo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupai emeritai Romualdas Krikščiūnas ir Juozas Preikšas, šimtas vienuolika kunigų iš visos Lietuvos. Per šv. Mišias buvo giedamos mons. Pr. Tamulevičiaus sukurtos giesmės. Pamaldų pradžioje arkiv. S. Tamkevičius pasveikino ganytojus, iš visų vyskupijų susirinkusius kunigus, mirusiojo artimuosius, pakvietė melstis už velionį ir pamąstyti apie jo kunigystės kelią bei save, liudijančius tikėjimą mūsų dienų pasauliui (išsamų velionio gyvenimo aprašymą skaitykite: http://kaunas.lcn.lt/naujienos/,459 ).

Kauno arkivyskupijos kancleris mons. Adolfas Grušas perskaitė apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Peterio Stephano Zurbriggeno laišką, kuriame jis išsakė užuojautą arkivyskupijos ganytojams bei vienybę maldoje už šviesaus atminimo mons. Pr. Tamulevičių.

Per pamokslą arkiv. S. Tamkevičius prisiminė šešis dešimtmečius trukusį velionio kunigystės kelią, kuriuo jis ėjo kaip tikras Kristaus sekėjas, įkūnijęs gražiausias krikščioniškas dorybes: „Per šias laidotuves nekalbėkime apie mirtį, bet apie gyvenimą, - sakė arkivyskupas, - tikro, švento kunigo gyvenimą. Neatsitiktinai šiandien susirinkę tiek daug kunigų. Jie visi 58 metus matė  monsinjorą Tamulevičių, jo tikėjimo liudijimą, mokėsi iš jo gerumo ir pamaldumo. Jo gyvenimas lieka tarsi etalonas, koks turi būti kunigas ir kaip reikia sekti Kristų". Ganytojas paminėjo kunigystės pasirinkimą gūdžiais sovietiniais metais: kaip tik tuomet, kai neaiškiomis aplinkybėmis mirė Kauno arkivyskupijos valdytojas prel. Stanislovas Jokubauskis, rinktis kunigystę reiškė pasmerkti save neaiškiai, rizikingai ateičiai. Šiame ilgame monsinjoro kunigystės kelyje, pasak arkivyskupo, „Kristus jam buvo tapęs ta  erdvė, kurioje jis nuolat gyveno; atrodė, kad Viešpaties ranka jį pastatė ant bėgių, ir jis jais, nė žingsnio nenukrypdamas į šalį, riedėjo iki susitikimo su dangaus Tėvu”. Arkiv. S. Tamkevičius atkreipė dėmesį, jog mons. Pr. Tamulevičius nebuvo iš tų kunigų, kuriuos mėgsta žiniasklaida: „pasaulis tokius žmones ir tokius kunigus mažai vertina, nes jie nėra iš pasaulio”. Šis kunigas nesireklamavo ir tiesiog vengė pagyrimų, suprasdamas, jog puikybė yra pats didžiausias krikščionio priešas. Didelės dvasios, kuklus, nuolankus,  darbštus iki pedantiško tikslumo tėvelis, pasak ganytojo, „šiandien veda mums paskutiniąsias rekolekcijas”. Arkiv. S. Tamkevičius pakvietė susirinkusius melstis už kunigus, vyskupus, kad visi gebėtų būti tikrais maldos vyrais, koks buvo mons. Pr. Tamulevičius, palikęs švento kunigo pavyzdį (visą homilijos tekstą rasite: http://kaunas.lcn.lt/naujienos/,461).