Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 15 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžioji salė buvo pilnutėlė įvairaus amžiaus žmonių, atvykusių iš visos Lietuvos į Atsinaujinimo dieną „Kartu ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti“. Pradžioje jos rengėjai – katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ nariai – kvietė melsti Viešpatį, kad padėtų kiekvienam atpažinti savo pašaukimą, ir ragino „akis bei širdis nuo žemės aukso pakelti į Dangų“.

Kai pirmosios konferencijos „Mylimieji, pašauktieji, šventieji...“ (plg. Rom 1, 7) prelegentas mons. Gintaras Grušas auditorijos paprašė, kad pakeltų rankas tie, kurie žino, koks jų pašaukimas, nedaug rankų tepakilo. Tuomet, prisiminęs, kai į prabangų „Jaguarą“ mesta plyta privertė jo savininką perkainoti vertybes, monsinjoras atkreipė klausytojų dėmesį į tai, kad Dievas siunčia mums ženklus, bet mes jų dažnai nepastebime. Gal ir mes nesame išgirdę, ką mums Dievas sako, neatpažįstame savo pašaukimo. Pacitavęs Pradžios knygą, monsinjoras sakė, jog Krikštu visi esame gavę pamatinio mūsų pašaukimo dovaną – mylėti ir būti mylimiems. Per Krikštą visi esame pakviesti į šventumą, į kurį einame skirtingais keliais. Kita vertus, nė vienas pašaukimas nėra mūsų nuosavybė: visi pašaukimai skirti save atiduoti kitam, kitaip tariant, jie skirti Bažnyčios šventumui. Pasak mons. G. Grušo, kol Dievo nepriimame besąlygine meile, tol nesugebame mylėti ir kitų. „Mūsų pašaukimas – išmokti mylėti, išmokti priimti meilę, išmokti būti mylimiems“, – kalbėjo prelegentas ir citavo popiežiaus Benedikto XVI encikliką Deus caritas est. „Dievas mums yra parinkęs kelią, kad galėtume vykdyti savo pašaukimą, – sakė mons. G. Grušas. – Tasai kelias yra žengti šventumo link, nepadalyta širdimi atliekant savo pereigas“. Prelegentas peržvelgė sutuoktinių, kunigų, vienuolių, viengungių pasauliečių pašaukimus bei pareigas. Jo žodžiais, suvokdami, kad esame pašaukti tarnauti ir mylėti, turime atpažinti kelią, kuriuo Dievas mus veda, turime būti atidūs Viešpaties ženklams.

Vilniaus kunigų seminarijos ugdytiniai, vadovaujami kunigo Žydrūno Vabuolo, šmaikščia, taiklia improvizacija bylojo apie kiekvieno žmogaus pašaukimo, arba dovanos, unikalumą ir jų kaip visumos svarbą. „Pašaukimais turime dalytis ir džiaugtis“, – sakė kunigas Ž. Vabuolas.

Antrąją konferenciją „Ar tikrai Viešpaties keliai nežinomi? Kaip atpažinti pašaukimą?“ ses. Benedikta Rollin RA skyrė į dvi dalis: Viešpaties keliai nežinomi ir atvirkščiai – žinomi. Prelegentės teigimu, Viešpaties keliai nežinomi, nes jų daug, mat kiekvienas žmogus savitas. Negalim mėgdžioti kitų, turim rasti savo būdą, kaip tapti žmogumi. Antra, Viešpaties keliai nežinomi, nes mes keičiamės. Trečia, Dievo keliai nežinomi, nes „Dievas netikėtas: gyvybingas, laisvas, kūrybingas ir ... tikras šmaikštuolis“: jis numato ypatingus vaidmenis senukui Abraomui bei jo nevaisingajai žmonai Sarai, nedrąsiam, tėvų niekinamam piemeniui Dovydui, neaiškios reputacijos Marijai Magdalietei. Ketvirta, pasak ses. Benediktos, Viešpaties keliai nežinomi todėl, kad „esame laisvi, pašaukti tokie būti: Dievas nenori vergų, marionečių; jis ugdo mus, kad būtume laisvi, kūrybingi, mylintys; nediktuoja ir nenurodo“. 

Ses. Benediktos tvirtinimu, kad surastum savo pašaukimą, užtenka daryti tai, ko Dievas nori. Kitaip tariant, svarbu ne vykdyti programą, o atsiliepti į Dievo valios atplukdytas kasdienos pareigas, užduotis. Dievas paliekąs savo pėdsakus – įrodymą, kad žmogų veda. Tie pėdsakai, arba ženklai, pastebėtini peržvelgus savo gyvenimą, praėjusią dieną, ypač kreipiant dėmesį į sprendimus, padarytus iš širdies. Ieškant savo pašaukimo pasitelktina Marijos nuostata: „Viešpatie, esu Tavo tarnaitė. Iš anksto sakau „taip“, nes žinau, kad mane vesi į laimę“.

Šią mintį, skambant giesmei „Manosios avys klauso mano balso“, vaidybiškai įprasmino vaikų bei jaunuolių grupė.

Trečiojoje konferencijoje „Pasauliečio tapatybė Bažnyčioje“ Tomas Viluckas kalbėjo apie sąvokos „pasaulietis“ atsiradimą, prasmę. Pasak jo, pasaulietis turi į pasaulį žvelgti kaip į gerą Dievo duotybę, rūpestingai ir atsakingai. Nuostabų pasauliečio įvaizdį jis sakė matąs Juozape iš Arimatėjos, nepabūgusiame nueiti pas Poncijų Pilotą paprašyti, kad jis leistų nuimti nuo kryžiaus Kristaus kūną ir jį palaidoti.

Po pietų pertraukos Atsinaujinimo dienos dalyviai pasiskirstė į darbo grupes. Jaunimas rinkosi į ses. Danguolės Gervytės RA vestą darbo grupę „Kodėl rinktis? Ką rinktis? Kaip rinktis?“. Darbo grupei „Atsiduoti Kristui nepadalyta širdimi“ (plg. 1 Kor 7, 32–35), skirtai vienuoliams bei trokštantiesiems atpažinti šį pašaukimą, vadovavo ses. Liucija Grybaitė FMA ir t. Severinas A. Holocheris. Apie bendruomeninį pašaukimą savo įžvalgomis dalijosi mons. Gintaras Grušas, ses. Benedikta RA, Tomas Valuckas, Dalė Šmerauskaitė. Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Aurelijus Žukauskas darbo grupėje „Dievas ne taip mato, kaip žmogus...“ (1 Sam 16, 7) nuostabaus pašaukimo slėpinio temą gvildeno pasitelkdamas Senojo bei Naujojo Testamento dieviškuosius paradoksus. Kauno kunigų seminarijos ugdytiniai Arūnas Juška bei Aurelijus Barkauskas šioje darbo grupėje liudijo, kokiais keliais Dievas juos, tikėjimą apleidusius arba jo neturėjusius, vedė, kokius ženklus rodė, kviesdamasis savęsp.

Kun. Ž. Vabuolas įvade į Eucharistiją šv. Mišių eigą lygino su pašaukimo etapais. Ir šv. Mišiose, ir pašaukimo ieškojimo kelyje esama pakvietimo momento, atgailos akto, klausymosi, aukojimo, pasiaukojimo tarnaujant kitiems.

Atsinaujinimo dienos kulminacija buvo Eucharistijos šventimas. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius per pamokslą, komentuodamas tos dienos Evangelijos skaitinį apie turtingą jaunuolį, sakė, jog krikštu esame pakviesti labai daug nuveikti, deja, gailime visą save atiduoti Dievui. „Dievui mūsų gyvenimo trupinių nereikia, – jam turi priklausyti viskas, nes jis yra Kūrėjas ir mūsų Viešpats“, – sakė baigdamas pamokslą ganytojas.