Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 18 d. Kauno arkivyskupijos muziejuje vyko dešimtoji metinio paskaitų ciklo „Lietuvos dailės istorijos eskizai“ paskaita. Šįkart sakralinio meno tyrinėjimų įdomybėmis dalijosi menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė Liepa Griciūtė, besigilinanti į temą „Lietuvos bažnytinės procesijos“. 

Mokslininkė kalbėjo apie bažnytinių procesijų prasmę, eigą, pobūdį, didžiausią dėmesį skirdama XVII-XVIII a. teatrališkosios bei puošniosios baroko epochos procesijoms etninėje Lietuvoje. Mat tuo laikotarpiu procesijos ypač išpopuliarėjo bei paliko nemažai istorinių liudijimų.

Bažnytinės procesijos – tai iškilmingos eisenos su maldomis, giesmėmis, muzika, rengiamos per įprastas liturgines šventes arba ypatingosiomis progomis: karūnuojant stebuklais garsėjantį atvaizdą arba jį pernešant iš šventovės į šventovės, švenčiant palaimintųjų arba šventųjų paskelbimą, naujajam vyskupui pirmąkart įžengiant į katedrą ir pan., drauge prašant Dievą užtarimo arba dėkojant Jam už malones, pagerbiant gyvuosius bei mirusiuosius. Lot. „processi“ reiškia „išeiti į priekį“, „pasirodyti“.

Religinės eisenos žinotos jau senovės Asirijoje, Babilonijoje, ypač Graikijoje. Procesija minima ir Šventajame Rašte – giedodami žmonės lydėję į Dovydo miestą Sandoros skrynią.

Į Lietuvą procesijos atėjo su krikštu. Pasak L. Griciūtės, jos čia XVII a. tapo kone kasdieniu reiškiniu. Lietuvai atsidūrus carinės Rusijos glėbyje bei ėmus varžyti tikėjimą, XIX a. pr. bažnytinės procesijos buvo uždraustos. Kaimo vietovėse draudimas panaikintas 1879 m., miestuose – 1905 m.

Procesijų dydį bei iškilmingumą lemdavo vietovė, kurioje jos vyko, bei proga. Tačiau iškilmių eiga, puošyba likdavo ta pati: be giesmių, muzikos (būgnų, dūdų), eisenos priekyje nešamo kryžiaus, žibintų (šviesos simbolio) abipus jo, vėliavų, altorėlių, baldakimo, ties kuriuo eidavo aukščiausieji Bažnyčios hierarchai, dviem eilėmis einančiųjų (dar ir vienuolijų bei amatininkų cechų atstovų, kitų tikinčiųjų), būtinas procesijų elementas buvo triumfo vartai bei namų, pro kuriuos praeinama, puošimas kilimais.

Kad Lietuvoje procesijų tradicijos nekito iki XX a. pr., patvirtino L. Griciūtės demonstruota nuotrauka su 1906 m. Vilniuje vykusios Dievo Kūno šventimo procesija bei XVII a. paveikslas su bažnytinės procesijos Madride vaizdu: abiejose iliustracijose matyti kilimai, kiti puošnūs audeklai ant namų: jie nuleisti ties langais. Vilniškė nuotrauka taip pat liudija, jog tuomet procesijoje tradiciškai neštos ir amatininkų cechų vėliavos, nors Lietuvoje šių cechų jau nebuvo (panaikinti XIX a. pab.). Apie būtinybę puošti namų, pro kuriuos eina procesija, fasadus audeklais, rašoma XVII a. apeigynuose. Procesiją tvarkydavo maršalka – vyras su lazda. Jis matyti ir minėtoje nuotraukoje. 

Išsamiau prelegentė pasakojo apie ypatingąsias – ypač iškilmingas – procesijas, vykusias karūnuojant Švč. Mergelės Marijos paveikslus (1718 m. Trakuose, 1750 m. Vilniuje), švenčiant paskelbimą šventaisiais karalaitį Kazimierą  (1604 m. Vilniuje) bei Stanislovą Kostką ir Aloyzą Gonzagą (1728 m. Kražiuose). Minėjo ir procesijas švenčiant Šiluvos bei Aušros vartų Švč. Dievo Motinos paveikslų karūnavimą (1786 m. bei 1927 m.), kitas.

Ypatingosioms procesijoms buvo ruošiamasi iš anksto, po iškilmių pasirodydavo išsamūs jų aprašymai su piešiniais, brėžiniais. Aprašymas liudija, jog Vilniuje procesija su šv. Kazimiero atvaizdais paveiksle bei vėliavoje, traukdama iš užmiesčio Šv. Stepono bažnyčios į arkikatedrą,   ėjo pro 4 triumfo vartus, taip pat puoštus šio šventojo atvaizdais (tapytais bei figūriniais), jo dorybių alegorijomis bei šventės fundatorių atvaizdais.

Vilniuje 1750 m. stebuklais garsėjantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą bei karūną (dabar jie arkikatedroje) procesija iš Šv. Nikodemo bažnyčios į Šv. Mikalojaus Arkangelo šventovę lydėjo eidama pro 8 triumfo vartus: pirmieji buvo prieš Aušros vartus, antrieji – Žuvų turguje (Rotušės aikštėje), tretieji – prieš Rotušės rūmus, ketvirtieji – prieš Šv. Jonų bažnyčią ir t.t. „Šiais vartais siekta pagerbti ir išaukštinti Švč. Mergelės Marijos vardą“, – minima šventės aprašyme. Karūnuojant Švč. Dievo Motinos paveikslą Trakuose, buvo įrengti 5 triumfo vartai, Šiluvoje — 3. Vykstant ypatingosioms procesijoms, labai puošniai atrodydavo ir pagrindinės bažnyčios: ant fasadų bei altorių buvo kabinami laikinieji paveikslai, viduje gausiai degė žvakės.

Ypatingųjų procesijų pabaigoje griaudėdavo patrankos, fejerverkai. Po iškilmių triumfo vartai bei kita laikinoji puošyba buvo sunaikinama.

Teatrališkumu išsiskyrė Dievo Kūno procesijos, vykusios XVII a. Vilniuje: persirengę eisenos dalyviai – jėzuitų kolegijos ugdytiniai virsdavo gyvaisiais religiniais paveikslais, eidami paskui vežimus, kuriuose buvo iškelti tikėjimo tiesas atspindintys užrašai, tapyti kūriniai, skulptūros.

Žemaitijos procesijos išsiskyrė triukšmingumu. Žemaičių ypatingosios procesijos paprastai traukdavo į Žemaičių Kalvarijos arba Šiluvos šventoves. Kelyje susitikusios parapijų procesijos triukšmingai pasisveikindavo. Pasak L. Griciūtės, kuo labiau būgnais bei dūdomis trenkdamos procesijos įeidavo į miestelį, tuo didesnę garbę pelnydavo.

Alsėdžių bažnyčios išlaidų knyga įrodo, jog didžiausias procesijų išlaidas sudarė mokestis muzikantams bei fejerverkų, salvių medžiaga – siera, parakas.

Žemaitijos vyskupai skatino parapijų klebonus kasmet surengti procesijas į Šiluvą bei Žemaičių Kalvariją, to nepadariusieji mokėdavo baudas – iki 50 timpų.

-jkk-