Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Gruodžio 13 d. Kauno arkivyskupijos muziejuje užbaigiant metinį paskaitų ciklą „Lietuvos dailės istorijos eskizai“, paskaitą „Sakralaus atvaizdo reprezentacija ir visuomenė“ skaitė dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė iš Vilniaus dailės akademijos. Remdamasi Vakarų bei Rytų Europos sakralinio meno istorija, pasitelkdama iliustracijas, prelegentė gvildeno visuomenės ir sakralinio meno santykius. Aptardama, kaip praeities menininkai kūrė bažnytinį meną, kokią įtaką visuomenė darė jiems, dr. A. Aleksandravičiūtė teigė, jog ši tema aktuali ir dabar, nes „bažnytinė dailė, užuot suartinusi, skaldo tikinčiuosius: ne visiems patinka bažnyčių puošyba, arba dailė“.

Šią temą mokslininkė nagrinėjo nenutoldama nuo sąvokos „atvaizdo reprezentacija“ reikšmių: kaip atvaizdas atspindi vaizduojamą asmenį, šiuo atveju – šventąjį, ir kaip jį pateikia visuomenei – įtikdama jos skoniui, poreikiams ar ne. Dviejų tūkst. metų bažnytinės dailės istorijoje ji išskyrė tris sakraliojo atvaizdo pateikimo tradicijas: bizantiškąją, viduramžiškąją bei archaizacinę.

Bizantiškajai tradicijai, pirmąjį tūkstantmetį gyvavusiai Viduržemio jūros regione bei susijusiai su antikine su kultūra, būdingas jautrus požiūris į paveiksle vaizduojamą asmenį. Tai liudija to laikotarpio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdai. Dr. A. Aleksandravičiūtė aiškino, kaip Bizantijos laikais į krikščioniškąją aplinką buvo perkeltos romėniškosios kultūros atvaizdo reprezentacinės formos: anksčiau buvo išstatomas ir gėlėmis puošiamas Romos imperatoriaus portretas, vėliau — Jėzaus Kristaus arba šventojo; pastaruosius paveikslus lydinčias procesijas taip pat „dovanojo“ senasis pasaulis; „medalikėliams“ pradžią davė apvalios formos antikos karių pakabučiai su valdovo atvaizdu.

Nuo 10 a. krikščionybei stiprėjant ir plintant Vakarų Europoje bei už Alpių, susiformuoja kitokia atvaizdo reprezentacija. Atvaizdas kinta veikiamas žodžio – naujų giesmių bei maldų, platesnės bei raiškesnės pamokslų retorikos. Stengiamasi, kad ikonų vaizdų kalba būtų kaip poetinio žodžio. Be to, veikiant bažnytinei retorikai, anot dr. A. Aleksandravičiūtės, ikona tampa siužetinė. Vėlesniais viduramžiais, 13–14 a., atvaizdas praturtėja vienuolių mistinių išgyvenimų atspindžiais. Kartu jis tampa vis subjektyvesnis, kad galėtų „susišnekėti" su visuomene – prabiltų to meto kalba. Atvaizdo subjektyvizmo procesą skatino ir plintąs privatus – savo namų aplinkoje, koplyčiose – pamaldumas. Šio reiškinio išraiška – diptikai iš dviejų portretų, neretai – garbinamojo bei garbintojo. Į diptikus „įsiterpdavo“ ir aukotojo atvaizdas. Vėlyvųjų viduramžių pabaigoje,15 a., atvaizdo reprezentacijos subjektyvumas viršūnę pasiekia įsigalint puošniam, prabangiam sakralinio meno grožiui. „Norint įtikti visuomenei, atsiranda begalė atvaizdų, tačiau nė vieno tikro“, – teigė dr. A. Aleksandravičiūtė. Brangūs puošnūs kryželiai labai atitolo nuo pirmykštės Švč. Mergelės Marijos vaizdavimo tradicijos; altoriuose poliptikuose – nepaprasto grožio tapybos bei skulptūros lydiniuose, anot prelegentės, subjektyvumo buvo „kiek tik nori“.

Klestint puošniajai vėlyvajai gotikai, susigriebta grąžinti atvaizdų aiškumą. Renesanso pradžioje bandoma pakartoti bizantiškąjį atvaizdo pavyzdį. Šiai archaizacinei atvaizdo reprezentacijos tradicijai būdinga ir kalvinų plėtota žodžio ikona, liuteronų didaktiniai meno atvaizdai. Kita vertus, menininko idėjai tampant dieviškumo liudijimu (Rafaelio, Mikelandželo, kitų garsių menininkų kūriniai), lygiagrečiai nemąžta subjektyvumo, susijusio su visuomenės poreikiais.

Tridento susirinkimas, prasidėjęs 1543 m. ir trukęs apie 20 metų, sprendė, kaip iliuzinėmis materialiomis priemonėmis išreikšti Bažnyčios idėją. Kad bažnytinė dailė keistųsi – taptų rimta, susitelkusi, be pašalinių dalykų, kartu – kad garbinamojo atvaizdas darytų kuo didesnį poveikį tikintiesiems, – pirmieji nemažai nuveikė jėzuitai.

Išskirtiniu atsinaujinusio sakralinio meno bruožu 17 a. tampa relikvijoriaus funkciją perėmę bažnyčių altoriai. Juose ikona – senas krikščioniškas paveikslas – pateikiama kaip relikvija bei komentuojama vaizdais (pvz.,Tverų bažnyčioje).

Religijos poveikis buvo stiprinamas ir retorinių kompozicijų kūrimu ant sakralių patalpų kupolų lubų, taip pat – natiurmortais su simboliais, bylojančiais apie gyvenimo trumpalaikiškumą (garsieji flamandų paveikslai), bei šviesa, judesiais vaizdais, ritmu, padedančiais suprasti, kas ir kodėl garbinama.

 -jkk-

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt