Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Gruožio 16 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje vyko respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Dorinis ugdymas: iššūkiai ir problemos“, skirta tikybos mokytojų kvalifikacijai tobulinti. „Džiaugiuosi dideliu susirinkusiųjų būriu, nors jis galėtų būti dar didesnis“, – sveikindamas konferencijos dalyvius sakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Ganytojas palinkėjo „radikaliai liudyti, kaip gera turėti Kristų bei būti krikščionimi“.

Konferenciją rengusios Religijos studijų kolegijos (RSK) direktorius kun. Arvydas Kasčiukaitis įžangos žodyje, minėdamas popiežiaus Benedikto XVI nuogąstavimą dėl Vakarų Europos kultūrą apėmusio „gryno funkcionalaus racionalumo“, prieštaraujančio krikščionybės dvasiai, apgailestavo, jog Lietuvoje yra kitaip nei, tarkim, Italijoje, kur tikybos mokymas laikomas kultūros pagrindu, suteikiančiu žmogui galimybę prisiliesti prie amžinųjų dalykų. Tyrimų rezultatai rodantys, jog mūsų šalyje su tikybos mokymu susiję asmenys – pedagogai, moksleiviai, jų tėvai – šią discipliną pirmiausia sieja su žinių apie Dievą, krikščionybę įgijimu, bet ne su doriniu ugdymu, dvasingumu. „Religinis elementas nepakeičiamas ugdant žmogų. Tikybos mokymo procesas turi būti organizuotas taip, kad turtintų moksleivių vidinį gyvenimą, orientuotų juos solidarizuotis su gėrio, taikos vertybėmis, padėtų įgyti plačią religinę kultūrą, skatintų ją vėliau savarankiškai plėsti“, – sakė kun. A. Kasčiukaitis, kviesdamas tikybos mokytojus prisidėti savo pavyzdžiu, „kad moksleiviai tvirtai stovėtų ant kojų“.

Renginio prelegentės doc. dr. Almos Stasiulevičiūtės (VPU) žodžiais, daug kas daroma, kad tikybos dalykas būtų kaip visos pamokos. Pasak prelegentės, moksleivius prarandame dėl dviejų priežasčių: nesugebame jų patraukti įdomiu dėstymu bei savo asmenybe; nepajėgiame įveikti Bažnyčioje egzistuojančios iliuzijos, esą tikėjimo dalykai yra paprasti, nėra reikalo į juos gilintis. Vilčių, kad situacija gali keistis, įkvepia radikalūs teologai. Svarbu prie jauno žmogaus eiti turint optimistinę nuomonę apie mūsų laikus. „Kristus įsiliejo į tuos laikus, kurie buvo, ne į būsimus. Kritikuodami, neigdami nieko nelaimime. Reikia rasti būdą priimti iššūkius. Pamokoje skelbtini nauji, geri dalykai. Kas, jei ne mes, savo pavyzdžiu – meile, pagarba vaikui – parodys, kokie turi būti santykiai būti tarp žmonių“, – sakė prelegentė, ragindama prie vaiko, juolab tariamai blogo, artėti kaip prie Dievo paveikslo, kviesdama ugdyti moksleivius atsakingai laisvus.

Dr. Dalia Verbylaitė (RSK), konstatavusi, jog šiandienė dvasingumo samprata atitrūkusi nuo tikrųjų vertybių, bei priminusi, kaip dvasingumą suprato įvairūs religiniai mąstytojai, Lietuvos filosofai, plačiau aptarė būsimųjų religijos švietėjų dvasingumo ypatumus. Lietuvos studentų – būsimųjų tikybos mokytojų apklausa liudijanti, jog jų vertybių hierarchijoje yra brandi meilė, šventumas, vidinė harmonija, išmintingumas. Prelegentės teigimu, nerimą kelia tai, jog ne tokiomis svarbiomis vertybėmis laikoma kūryba, grožis, drąsa, socialinis saugumas bei pripažinimas, vaizduotė: be jų negalės skleistis ir pamatinės vertybės.

Mgr. Rita Margarita Juknienė (RSK) kartu su dr. Rimanta Matlašaitiene (RSK) rengtame pranešime „Mokytojo asmenybė ir saviugda“ plėtojo tikybos mokytojo asmeninio pavyzdžio temą, remdamosi tyrimų rezultatais, bylojančiais, jog moksleiviai pedagogą labiausiai vertina už jo meilę jiems, rūpestingumą, supratingumą, kantrumą, nuoširdų bendravimą. „70 proc. šalies pedagogų yra autokratiški. Jie siaurai supranta kvalifikacijos tobulinimą; jų nedomina vaikų teisės, sveikata, higiena, žmogiškųjų savybių ugdymas, jiems nesvarbi saviugda“, – kalbėjo R. M. Juknienė. Pacitavusi Lietuvos mąstytojų mintis apie ugdytoją kaip patarėją, vadovą, mokinius paveikiantį ne tiek skelbiamomis tiesomis, kiek savo žmogiškosiomis savybėmis, prelegentė kvietė tikybos mokytojus pagalvoti, ar ne „patys esame sutrikusio moksleivių elgesio šaltinis“, ragino juos pirmiausia pažinti save. „Tikslinga į būsimų tikybos mokytojų rengimo programas įtraukti psichologinės saviugdos pratybas, organizuoti asmeninio patyrimo seminarus“, – siūlė R. M. Juknienė.

Remdamasi Šventojo Rašto Pradžios knyga, saviugdos temą filosofiškai tęsė dr. Bronė Gudaitytė (VDU, RSK). Pranešime „Pažinti save – sugrįžti į tikrąją Tikrovę“ prelegentė teigė, jog buvusį vertybių aiškumą suardžiusi žalčio sukelta abejonė. Tada tiesa liko nesvarbi, jos vietą užėmė tiesos interpretacija. „Dieviškąjį pažinimą žmogus gauna kontempliuodamas meilę, Jo akimis žvelgdamas į gėrį bei blogį. Tačiau klaida – siekti būti Dievu. Geismai ir baimės atveria kelią nuodėmėms. Gyventi jose reiškia prarasti Tikrovę. Grįžti į ją, vadinasi, atrasti save, gyventi tobulai – su Dievo dvasia“, – teigė dr. B. Gudaitytė.

Dokt. Dariaus Klibavičiaus (VDU) pranešime apie filosofijos discipliną Lietuvos mokyklose pedagogo asmenybė irgi buvo išskirta kaip svarbiausia ugdant jauną žmogų. Pasak pranešimo autoriaus, mokytojo kompetencijos rodikliu laikytinas ne sėkmingas moksleivių rengimas olimpiadoms, o žmoniški santykiai su ugdytiniais, jų kritinio mąstymo ugdymas, dalykiškas dialogas.

Dr. Marija Oniščik (VDU) apžvelgė antikinį mokymo modelį – Platono, Sokrato, sofistų, Aristotelio – ir svarstė, ar dorovė yra prigimtinė, ar įgyjama savybė bei kas svarbiau – turėti žinių ar nuomonę. „Šiandien pastebime grįžimą prie humanistinės etikos, kai žinojimas laikomas pirmesniu nei nuomonė“, – atkreipė dėmesį prelegentė, kartu Platono mintimi įspėdama, jog doros lygis nematuotinas perskaitytų knygų kiekiu.

Kun. prof. dr. Andriaus Narbekovas (VDU, Mykolo Romerio universitetas), skaitęs pranešimą apie ikisantuokinį skaistumą ir kūno kalbą, siūlė apie savo minčių, veiksmų teisingumą spręsti savęs klausiant, ar remiamės meile bei tiesa: glaudus jų sąlytis ir esąs moralės pagrindas. Kunigo žodžiais, be tiesos moralės meilės moralė virstanti tolerancijos morale, kai įteisinami abortai, eutanazija ir pan. „Subjektyvi – tolerantiška moralė paverčia meilę mūsų poreikių tenkinimu be jokio noro aukotis“, – sakė prelegentas, pabrėždamas sutuoktinio visavertį – ir kūno kalba išreikštąjį – dovanojimą savo antrajai pusei, kaip tvirtos santuokos prielaidą.

Dokt. Artūras Lukaševičius (VDU, RSK) apgailėtiną, jo teigimu, tikybos sklaidos situaciją nagrinėjo aptardamas keturias katalikybės formas: tradicinę, paprotinę, prietaringą bei gyvą, sąmoningą, veiklią. Tik pastarosios katalikybės plėtojimasis esąs perspektyviausias, kad „mūsų tikėjimas pasireikštų veiksmais, nulemsiančiais mūsų prisikėlimą“.

Apie nuteistojo pažinimą bei būtinybę jį doriškai ugdyti jautrų pranešimą, kurį įtaigiai iliustravo pasitelkęs multimediją, skaitė dokt. Mindaugas Juozas Advilonis (MRU), pateikęs statistinių duomenų apie nusikalstamumo augimą bei jaunėjančius, žiaurėjančius nusikaltėlius. Pasak prelegento, būtina keisti požiūrį į nuteistąjį – į jį žiūrėtina kaip į žmogų, bausmę išgyvenantį ir fiziškai, ir dvasiškai: prieš nusikalsdamas jis buvo neteisingai atsakęs į egzistencinius klausimus.

-jkk-

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt