Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Kauno miesto muziejuje, tęsiant paskaitų ciklą „Lietuvos dailės eskizai“, spalio 24 d. paskaitą „Rūpintojėlio kultas Lietuvoje“ skaitė menotyrininkė Gabija Surdokaitė. Pasak jos, nors ši tema plačiai žinoma, nėra visiškai ištyrinėta. Rūpintojėlio, kaip Lietuvos dvasios simbolio, reikšmė išsikristalizavusi neseniai – XX a. 3–4 dešimtmetyje, bet jis gana plačiai paplitęs pasaulyje: daugelis mūsų šalį įsivaizduoja kaip rūpintojėlių kraštą. Tokiai nuomonei plisti padėjo lietuvių išeivijos spauda bei kultūrinė veikla pačioje Lietuvoje, ypač Nepriklausomybės atgavimo priešaušriu ir vėliau — apie 2000 metus.

Iš tiesų rūpintojėlio vaizdavimas krikščionybėje seniai susiformavęs. XIV a. atsiradęs Vokietijoje, XVI a. jis paplito po šiaurės bei centrinę Europą. Seniausias išlikęs rūpintojėlio atvaizdas yra Lenkijoje, altoriaus sparnuose su tapytomis Kryžiaus kelio stotimis (1497 m.). Rūpintojėlis ilgai buvo vaizduojamas Kryžiaus kelio stotyse. Bažnyčiose jo skulptūrėlė, kiti atvaizdai buvo statomi nuošaliose vietose tikinčiųjų mąstomajai maldai, intymesniam santykiui su Išganytoju skatinti.

Lietuvoje seniausias rūpintojėlis yra Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, Kryžiaus kelio freskoje (XVI a. pab.). Per paskaitą ekrane G. Surdokaitės parodytos analogiškos Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų XVII a. – XIX a. rūpintojėlių skulptūrėlės bylojo visai Europai būdingą bendrumą. Viena senųjų (XVII a.) skulptūrėlių — Rasų bažnyčios (Baltarusija) didžiajame altoriuje yra prastos būklės, tačiau liudija buvus gausią puošybą (aukso karūnas ir pan).

Pasak prelegentės, rūpintojėliai buvo kuriami pagal jų apibūdinimą religiniuose raštuose, kurie atsirado anksčiau nei rūpintojėlis mene. „Rūpintojėlio vaizdavimo schema egzistuoja daugelyje šalių, — teigė G. Surdokaitė. — Lietuvių liaudies meistrai, kurdami rūpintojėlius, sekė vaizduojamosios dailės tradicijomis, nes egzistavo savotiška cenzūra: juk vietos klebonas nešventino ikonografijos neišmanančio meistro skulptūros.“ Rūpintojėlių vaizdavimas plito drauge su vienuolijų veikla. Visų vienuolijų bažnyčios XVII-XIX a. turėjo rūpintojėlius. Daugiausia jų būta Lietuvos ir Lenkijos vienuolijų šventovėse, pvz., Tytuvėnuose (XVIII a.).

Tradicija vaizduoti rūpintojėlį su apdarais susiformavo XVII a. Tam įtakos turėjo stačiatikių nuomonė, kad Kristus negali būti rodomas nuogas, neva krikščionims nedera kaip žydams antrą kartą paniekinti Kristaus jį išrengiant. Iki to laiko rūpintojėlis vaizduotas nuogas. „Tai nėra keistas vaizdavimas, — sakė menotyrininkė. — Religiniuose tekstuose minima, kad Kristus buvo nurengtas ir nuplaktas. Didesnė kančia jam buvusi ne nuplakimas, o nurengimas. Todėl, norint parodyti Kristaus kančią, jis buvo vaizduojamas beveik nuogas.“ Nuo minėto XVII a. Kristus mene pradėtas „rengti“ apsiaustu. Iš pradžių skulptūrėlės imtos gaubti tikro audinio skiaute. Vėliau rūpintojėlis buvo išdrožiamas bei kitaip vaizduojamas su apsiaustu. Apsiausto tradiciją padiktavo Kristaus kančios ciklas: nuplaktas Išganytojas buvęs apgaubtas purpurine skraiste. Toks Kristaus vaizdavimas perteikia jo patirtos kančios apmąstymą (vaizdavimo analogiją įvairiose katalikiškose šalyse patvirtino prelegentės rodytos iliustracijos).

Lietuvos šventovėse rūpintojėlio skulptūrėlės, be nuošalesnių vietų, buvo statomos didžiuosiuose altoriuose, taip pat virš šventinto vandens. Rūpintojėlis vaizduotas Vilniaus bei Žemaičių vyskupijų procesijų altorėliuose, nešamuose per Devintinių procesijas. Gedulinėse mišiose rūpintojėlis pakeisdavo Nukryžiuotojo skulptūrą. Ši tradicija Lietuvoje išliko iki XX a. pr. Rūpintojėlio skulptūrėlė buvo statoma ir kapinių koplyčiose šalia šarvojamojo, taip pat sodybų, miškų koplytėlėse. Jos stovėdavo vienos — nebuvo derinamos su Švč. Marijos, kitų šventųjų atvaizdais. Medžio koplytėlių rūpintojėliai buvo vadinama smūtkeliais, nes išreikšdavo artimo žmogaus netekties skausmą. Namų rūpintojėliai vadinti aprūpintojais, pabrėžiant Kristaus idėją.

Mykolas Berenšteinas 1907 m. straipsnyje, paskelbtame Lenkijoje, susiejo rūpintojėlį su žemaičių tautos dvasia. Šią mintį perėmus Stasiui Šalkauskiui — 1919 m. knygoje „Tarp dviejų kontinentų“ — visoje Lietuvoje netruko įsišaknyti rūpintojėlio, kaip lietuvių tautos rezignacijos, jos dvasios išraiškos, idėja. Praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje tremties laikotarpiu prasidėjusios bei 1990 m. sustiprėjusios pastangos visame pasaulyje išskleisti rūpintojėlio kaip lietuvių tautos simbolio idėją ne visada davė gerų rezultatų. Perdėtas masiškumas, kai rūpintojėlis imtas statyti visur kaip tautinių jausmų išraiška, lėmė, pasak menotyrininkės G. Surdokaitės, šio simbolio profanaciją. Kaip teigiamą rūpintojėlio platinimo pavyzdį prelegentė minėjo tėvą Stanislovą, sovietiniais metais nupirkusį apie 100 rūpintojėlių, juos stačiusį aplinkoje arba dovanojusį žmonėms. Prielaidą populiarėti rūpintojėlio kultui sudaręs ir Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus.

-jkk-