Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

 Kovo 15 –16 dienomis Šiluvoje vyko Kauno universitetų dėstytojų ir darbuotojų gavėnios rekolekcijos. Jose dalyvavo apie 20 Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo (VDU), Kauno medicinos (KMU) universitetų dėstytojų ir darbuotojų. Rekolekcijoms vadovavo VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantas, Kauno kunigų seminarijos dėstytojas kun. Vilius Sikorskas. Dvi dienos buvo skirtos įvairiems maldos – santykio su Dievu palaikymo ir atnaujinimo būdams: adoracijai, Graudiems verksmams, Rožinio Šviesos slėpinių maldai Apsireiškimo koplyčioje, Liturginių valandų maldai, Sutaikinimo sakramento šventimui ir šv. Mišioms.

Pirmosios dienos mąstymų ašis buvo Lozoriaus prikėlimo istorija. Kun. V. Sikorskas ragino mąstyti apie gyvenimą ir mirtį: per materialiosios – kūniškos – mirties pavyzdžius, atpažinti gyvenančius, bet mirusius dvasia, tačiau turėti viltį ir stengtis padėti jiems atrasti prisikėlimo kelią. Visame Šventajame Rašte vyrauja mintis, kad Dievas yra gyvųjų Dievas, ir Jis kiekvieną šaukia išeiti iš savo „kapo“. Sąmoningai ar ne kiekvienas žmogus priešinasi mirčiai. Dievo Meilė neleidžia žmogui likti mirtyje, ką Dievas dovanojo, tą saugo mumyse. Mums tereikia pasirinkti prisikėlimo gyvenimą – draugystės su Kristumi gyvenimą. Vakarinio mąstymo metu buvo siūloma pažvelgti, atpažinti ir įvardyti pavojingiausias ydas: puikybę, pavydą, gašlumą, rūstumą, gobšumą, nesaikingumą valgant ir geriant, tingumą. Pasaulyje jos turi įvairius pavadinimus ir dažnai yra skatinamos. Dieną vainikavo šv. Mišios, jas koncelebravo kun. V. Sikorskas ir KTU kapelionas kun. Kastytis Šulčius.

Antrosios dienos konferencija buvo skirta popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Spe Salvi“ apmąstymui. Remiantis ja, kun. V. Sikorskas siūlė ieškoti atsakymų į klausimus, ar tikėjimas nebėra mūsų gyvenimo atrama, kada ir kodėl jis prarandamas, ar žinojimas savaime suteikia dorybę. Verbų sekmadienio šv. Mišios prasidėjo procesija su verbomis į Jono Pauliaus II dvasinio centro koplyčią. Jėzaus kančios pasakojimą dėstytojai skaitė vaidmenimis. Homilijoje kun. V. Sikorskas kalbėjo, kad Geroji Naujiena – Evangelija pasakoja apie ilgą skausmą ir mirtį. Kančioje atsiskleidžia įsimylėjusio Dievo paradoksas, kuriuo apaštalas Paulius remia savo skelbimą: nieko nenoriu žinoti kito, tiktai Kristų ir tą patį Nukryžiuotąjį. Tik suklupdami prieš kryžių galime atrasti, kas yra Dievas. Į Jėzaus klausimą: „Kuo mane laikote?” atsakyti: „Tu esi nukryžiuotoji Meilė. “Per kryžiaus bedugnę atsiskleidžia Dievo meilė. Net vidurdienio saulė sukilo – tamsa tarsi prarijo šviesą. Tarsi visa pasaulio kūrinija sugrįžo į laikų pradžią – pirminį chaosą, iš kurio Dievas bando kurti, traukti naująjį pasaulį. Mirštančio Kūrėjo balsas kviečia saulę iš mirties įsčių – su Jėzaus mirtimi atsiranda nauja kūrinija. Tarsi pasaulio istorijos ir kosmoso sujudinimas – aštuntoji pasaulio kūrimo diena. Kiekvienas leistinas skausmas yra iššūkis, kad iš jo kylantis šauksmas būtų nukreiptas į Tėvą, kad Jis galėtų išjudinti kiekvieną mūsų kapo akmenį.

Grįždamos namo dėstytojos dėkojo organizatoriams ir kun. V. Sikorskui už trumpą, bet prasmingai praleistą laiką, džiaugsmą, viltį ir naujus atradimus. Sakė, kad teminiu principu parinkti muzikiniai intarpai sustiprino emocinius išgyvenimus. Visi dalyvavusieji rekolekcijose pabrėžia svarbą pabūti tarp tikinčių bendraminčių.

Svetlana Adler