Gegužės 7 d. į Šiluvos Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo baziliką po beveik du metus trukusios restauracijos sugrįžo stebuklingu laikomas “Dievo Motinos su Kūdikiu” paveikslas. Ta proga surengtas iškilmingas paveikslo sutikimas bei įstatymas į didįjį altorių.
Šv. Mišių metu, kurias koncelebravo per dvi dešimtys kunigų, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė: “šią valandą esame labai laimingi, nes iš darbščių ir mylinčių rankų, kurios du metus globojo ir gydė istorijos metų padarytas žaizdas, priimame Šiluvos Dievo Motinos stebuklingąjį paveikslą.” Trumpai priminęs Šiluvos istoriją, kuri pamaldumu Dievo Motinai garsėjo jau nuo XVI amžiaus pradžios, ganytojas tikintiesiems taip pat paaiškino Katalikų Bažnyčios nuostatą šventųjų paveikslų atžvilgiu: pasak šv. Tomo Akviniečio – “religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą”, o Katalikų Bažnyčios Katekizmas dar aiškiau iškelia paveikslo reikšmę: “Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kita.” Tuomet arkivyskupas retoriškai klausė – “kodėl šis paveikslas mums, tikintiesiems, yra toks brangus?”, ir toliau svarstė, jog galima į jį žvelgti menininko, istoriko, kultūrininko ar meno gerbėjo akimis, žavėtis šiuo žilą senovę ir lietuvių pamaldumą į Mariją primenančiu paveikslu. Tačiau svarbiausia, pasak arkiv. S. Tamkevičiaus: “Šiluvos Dievo Motinos paveikslas mums primena, kad Dievas atėjo pas mus po to, kai Marija ištarė „fiat“ – tebūnie Dievo valiai. Ir į Šiluvą atvykstantys piligrimai ne tik atsineša savo negales, bet čia jie mokosi savo širdimi ištarti „fiat“, nuo kurio priklausys jų tolimesnis gyvenimas ir visa amžinybė.” Dėkodamas paveikslo restauratoriams, juo besirūpinusiems bei visiems susirinkusiems, ganytojas palinkėjo to, kuo Dievo Motina yra apdovanojusi nesuskaitomą daugybę Šiluvos piligrimų – dvasios ramybės, vilties ir pasiryžimo gyventi taip, kaip nori jos Sūnus Jėzus Kristus.
XVI pabaigoje ar XVII a. pradžioje nežinomo autoriaus tapytas paveikslas panašus į esantį Romoje, Laterano bazilikoje. Dar vadinama “Šiluvos Madona” beveik du metus buvo nuodugniai tiriama bei restauruojama Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre aukščiausios kategorijos specialistų. Restauratorė Janina Bilotienė, taip pat restauravusi Aušros Vartų Marijos paveikslą, teigė jautusi nepaprastą atsakomybę dirbdama šį darbą, o tuo pačiu ir didelį džiaugsmą, kai iš po trijų, keturių, o kartais net penkių sluoksnių atsiskleisdavo autentiški Šiluvos Madonos bruožai. Pasak Restauravimo centro vedėjos Jūratės Senvaitienės – iki šio restauravimo paveikslas būdavo vis “pagražinamas”, tuo tarpu pastarojo darbo metu atskleistas pirmapradis paveikslo žavesys, o tuo pačiu ir tikroji meninė bei sakralinė jo vertė. J. Senvaitienės teigimu dabar šiam paveikslui restauracijos nereikės gal ir visą šimtmetį, tačiau specialistai nuolat stebės jo būklę. Taip pat iš esmės restauruoti ir Lietuvoje šiuo metu patys vertingiausi menine prasme paveikslo aptaisai, pagaminti 1674 metais įžymaus Karaliaučiaus auksakalio Lauryno Hofmano.
Šiluvos Dievo Motinos paveikslo restauravimas – tai vienas reikšmingiausių darbų, atliktų pagal 2001 metais pasirašytą bendradarbiavimo tarp Kauno arkivyskupijos ir Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) sutartį dėl kultūros paveldo išsaugojimo. Šiais metais KVAD numato skirti 50 tūkst. litų Šiluvos bazilikos interjero tvarkymo darbams.
Darius Chmieliauskas,
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai
