Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Balandžio 4 d. VDU Katalikų teologijos fakulteto Didžiojoje auloje vyko kun. doc. dr. Arvydo Ramono bei prel. doc. dr. Vytauto Stepono Vaičiūno OFS habilitacijos procedūra: mokslo darbų habilituoto daktaro laipsniui gauti viešas nagrinėjimo posėdis. Pirmasis habilitantas – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedros vedėjas, Lietuvos nacionalinis atstovas studentų sielovadai Europoje, Telšių kunigų seminarijos auklėtinis, vėliau studijavęs bei mokslinius laipsnius įgijęs Romos popiežiškajame Laterano universitete; antrasis – buvęs ilgametis VDU KTF dekanas, dabar jo dėstytojas, dirbantis ir Kauno arkivyskupijos tribunole, kaip sielovadininkas talkinantis Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Procedūros komisijai pirmininkavo kun. prof. dr. Andrius Narbekovas, jos nariai buvo kun. prof. habil. dr. Jerzy Pałucki, kun. prof. habil. dr. Marek Chmielewski ( Liublino universitetas), kun. prof. habil. dr. Kazys Meilius (Mykolo Romerio universitetas), kun. prof. dr. Kęstutis Žemaitis (VDU), kun. prof. dr. Romualdas Dulskis (VDU). Kun. A. Ramono mokslo darbus vertino ir prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas (Klaipėdos universitetas). Jį prel. V. S. Vaičiūno habilitacijos procedūroje pakeitė prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis (Vilniaus pedagoginis universitetas); tuomet pagausėjo ir auditorija: tarp klausytojų buvo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, prelato ugdyti kunigai.

Bendradarbių atlydėtas kun. doc. dr. A. Ramonas, pristatydamas straipsnių apžvalgą „Mokslo ir tikėjimo santykis dogminės teologijos perspektyvoje“, sakė šiais tyrinėjimais siekiąs sutaikyti religiją ir mokslą, technokratinius ir humanitarinius mokslus, teologiją ir protą, susieti žemę ir dangų: „Šių tyrinėjimų aktualumas tas, kad dogminės teologijos šviesoje gilinamasi į mokslo ir tikėjimo, religijos ir kultūros santykį. Šios kategorijos šiuolaikinėje visuomenėje, ypač universitetinėje akademinėje kultūroje, neretai būna supriešinamos.“ Habilitantas pabrėžė, jog teologija – ne sausų apibrėžčių mokslas, o kalbėjimas apie dabar gyvenančio žmogaus rūpesčius, nerimą, baimes, būtį, perteikiant jam asmeninį Evangelijos išgyvenimą siekiant prakalbinti, nuraminti. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų tikslas – „atskleisti mokslo ir tikėjimo teigiamą santykį dogminės teologijos perspektyvoje“.

Habilitantas tai darė aptardamas mokslo ir tikėjimo bendrumus, skirtumus, gilindamasis į Stačiatikių Bažnyčios teologijos temas apie Dievo ir pasaulio problematiką, kaip antai apokaliptiką bei sociologiją, nagrinėdamas dogminės teologijos vaidmenį universitetinės (akademinės) kultūros sielovados kontekste, taip pat biblinės teologijos kontekste apžvelgdamas įvairių mokslo šakų (hermeneutikos, egzegezės, gamtos mokslų, literatūros, dogminės teologijos ir t. t.) sąveiką ieškant tikrosios tiesos apie realybę. Savo teiginius apie Dievą, žmogų, pasaulį jis grindė bibline teologija, citavo Vatikano II Susirinkimo dokumentus, popiežių Joną Paulių II, Sergejų Solovjovą, kitus krikščionybės teologus, habilitacijos procedūrą smagiai pagyvindamas kreipiniais į komisiją bei kitus klausytojus.

Kun. doc. dr. A. Ramonas įspūdį apie savo iškalbos bei kondensuotos minties dovaną, nuovoką, platų akiratį, išprusimą stiprino tenkindamas komisijos prašymus apibūdinti sielovados situaciją Lietuvoje, Bažnyčios ir valstybės santykį, atsakyti, kaip spręstina antropologinė problema, kai žmogaus teisės Europos Sąjungoje atsigręžia prieš patį žmogų, ir pan.

Komisijos pirmininko kun. prof. dr. A. Narbekovo pastebėjimą, kad kun. doc. dr. A. Ramono mokslo darbai labai šiuolaikiški, giriamaisiais žodžiais papildė kiti komisijos nariai, teigdami, jog habilitantas sėkmingai praėjo šią procedūrą, nes, ieškodamas kelių, kuriais naujai galime atrasti Kristų, naujomis vertybėmis praturtino visuomenę, kultūrą, išplėtė žmogaus misijos supratimą. Jie linkėjo, kad A. Ramonui habilituoto daktaro laipsnis taptų palengvinimu padedant studentams rasti atsakymus į žmogaus būties klausimus, nes „mokslas turi būti pritaikytas gyvenime “.

Prel. doc. dr. V. S. Vaičiūno pasisakymas-paskaita „Homiletikos ir katalikiškos kultūros santykis pastoracinės teologijos perspektyvoje“ bei atsakymai į komisijos, kitų klausytojų klausimus išsiskyrė emocingumu bei išmintimi, įgyta per ilgą patirtį dirbant Kristaus vynuogyne bei, ko gero, teikiama iš aukščiau to prašant. Mat prelatas, aptardamas homiletiką, prasitarė studentams – būsimiems kunigams pabrėžiąs, jog rengiantis pamokslui būtina prašyti Šventosios Dvasios malonės uždegti klausytojus...

Komisijos narius lenkus pasveikinęs jų gimtąja kalba, o į visus auloje esančius ganytojus kreipdamasis kaip į brolius ir „buvusius vaikus“ prel. doc. dr. V. S. Vaičiūnas sakė, jog katalikiška kultūra – tai žmogaus rūpestingas savęs įgyvendinimas bei atsakingas savo aplinkos formavimas. Habilitantas savo mokslo darbais siekiąs į krikščionybę integruoti kultūrines vertybes – mąstąs, kaip padaryti tai bei atvirkščiai – kaip įgyvendinti krikščionybę įvairiose žmoniškosiose kultūrose. Pasak jo, kiekvienoje homilijoje prisiliečiama prie tikėjimo įkultūrinimo, nes kiekvienoje kultūroje Kristus žmogui turi naujai prabilti. „Žodžio tarnyba ir jos tarnai turi būti pajėgūs tenkinti aukštus dabartinių sąlygų keliamus reikalavimus“, – kalbėjo prel. doc. dr. V. S. Vaičiūnas. Esą tam, kad Evangelija asmeniui taptų įsitikinimu ir žmonėms būtų perteikta iškalbingai, nuosekliai, būtinas trumpesnis ar ilgesnis pamokslininko pasirengimas, sugebėjimas tinkamai panaudoti retoriką, mokėti skaityti laiko ženklus.

 Prel. doc. dr. V. S. Vaičiūnas gilinosi į pamokslo teologinę bei lingvistinę kokybę, aptarė Dievo žodžio perteikimo tradicines bei moderniąsias formas; aptardamas pamokslų tipus kalbėjo apie gyvenamojo meto klausimų nagrinėjimą per liturginių metų bei katechetinius pamokslus, minėjo gedulinių pamokslų esmines savybes. „Gyvenime lieka iškilių Bažnyčios asmenybių nemirštami posakiai, kunigo asmeninio gyvenimo gyvybė, kvėpuojanti ne tik teologine išmintimi, bet asmeninio šventumo pavyzdžiu. Kartais ir kuklus, be didelių įmantrybių pasakytas žodis, išmelstos Šventosios Dvasios dovanos pasidaro tikros ir veiksmingos, kad klausančiojo vidus pasidaro neįkainojamai vertingu perlu“, – apibendrino prel. doc. dr. V. S. Vaičiūnas, turėdamas omenyje kai kuriuos gedulinius pamokslus, pasakytus laidojant kard. Alfredą Bengš, prel. prof. Antaną Rubšį, aktorių Vytautą Eidukaitį, kitas iškilias asmenybes.

Aptaręs katalikų egzistencinę ir kultūrinę tikrovę, religijos laisvę, teisinį Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos santykių reguliavimą, katalikų pareigas politikos srityje, katalikiško ugdymo kultūrinę tapatybę, akademinio katalikiško švietimo raidą Lietuvos valstybėje, ypač VDU Katalikų teologijos fakultete, prelegentas pabrėžė: „Svarbi pastoracijos užduotis katalikiškame universitete – kad katalikų dėstytojai ir studentai suvoktų, jog jų tikėjimas nėra griežtai vien asmeninis reikalas, bet turi lemiamą įtaką krikščioniškajai egzistencijai. Tikėjimo liudijimo nuslėpimas universitetinės autonomijos dingstimi pasitarnauja Bažnyčios mokymui prieštaraujančioms ideologijoms skelbti. Intelektualai katalikai turėtų sutelkti dėmesį ir atnaujinti tikėjimo ir kultūros sintezę. “

Prelato įsitikinimu, tikrąjį tikėjimo įkultūrinimą geriausiai išreiškia liaudiškasis maldingumas, nes „jame derinasi tikėjimas, liturgija, jausmas, menas“. Toks maldingumas skatina meninę raišką, „todėl pastoracijos vadovai turi rūpintis gera kultūrine bei religine maldingumo praktikų kokybe“. Prel. doc. dr. V. S. Vaičiūno atsakymuose į komisijos bei kitų klausytojų klausimus apie popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymų Lietuvoje įtaką šalies mokslui, kultūrai, apie gedulinių pamokslų pokyčius po Vatikano II Susirinkimo, apie iškilius protestantų pamokslininkus, apie naujų religijų pamokslininkų sėkmę švietė troškimas, kad visuotinėje Bažnyčioje tilptų visos dalinės Bažnyčios su savo tautinėmis vertybėmis, kad pamokslininkas jaustų klausytoją ir malonės apdovanotas bylotų, ką jam kalba Kristus, kad krikščioniškos homilijos susiliedamos prisidėtų prie bendros kultūros.

Kun. prof. habil. dr. M. Chmielewski siūlė puikaus mokslinio išsilavinimo prelatui suteikti humanistinio atspalvio habilituoto daktaro laipsnį.

Abu habilitantai vienbalsiu slaptu balsavimu pripažinti vertais, kad VDU Mokslo taryba jiems suteiktų habilituotų daktarų laipsnius.

-jkk-