Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 16–17 dieną VDU Katalikų teologijos fakultete vyko tarptautinė mokslinė konferencija Zenonas Ivinskis ir Lietuvos praeities tyrimai, skirta prof. Z. Ivinskio (1908–1971), vieno iškiliausių Lietuvos istorikų ir visuomenės veikėjų, palikusių reikšmingų fundamentalių darbų (vienas jų – Lietuvos istorija), rengusių jaunąją mokslininkų kartą ir formavusių kelių kartų istorinę sąmonę, 100-osioms gimimo metinėms. Konferencijos rengėjai – VDU Katalikų teologijos fakultetas, Humanitarinių mokslų fakultetas, Lietuvių išeivijos institutas – taip pat siekė suaktualinti prieškario humanitarinį palikimą, iškelti ir aptarti šiuolaikiniam mokslui svarbias problemas. Konferenciją rėmė VDU, LR Kultūros ministerija, Kauno m. savivaldybė. Spalio 16 d. VDU KTF atidaryta Z.Ivinskio vardo auditorija. Spalio 17-osios ryte P. Višinskio gatvėje Kaune, prie 46-ojo namo, kur gyveno Z. Ivinskis, atidengta atminimo lenta (autorius – skulptorius Leonas Adomkus). Visą konferencijos laiką fojė prie KTF Didžiosios aulos renginio dalyviai galėjo susipažinti su Z. Ivinskio rankraščiais, įvairiais dokumentais, nuotraukomis, studijomis. Parodą surengė VDU biblioteka ir Žemaičių dailės muziejus.

Konferencija prasidėjo Didžiojoje auloje šv. Mišiomis. Joms vadovavo prel. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, koncelebravo Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas, penki lenkų dvasininkai, atvykę į Kauną skaityti pranešimų. Prel. V. S. Vaičiūnas OFS pakvietė prašyti Viešpaties palaimos konferencijos darbui ir ramybės šviesaus atminimo mokslininkui, kurį savo trumpoje homilijoje iškėlė kaip sąžiningo istoriko pavyzdį, aktualų ir šiandien, nes, dvasininko žodžiais, „istorija negali būti klastojama“.

Prieš pradedant konferencijos darbą fakultete buvo atidaryta Z. Ivinskio, prieškariu vadovavusio VDU Visuotinės istorijos katedrai, vardo auditorija. Šia proga kalbėjęs organizacinio komiteto narys dr. Artūras Grickevičius atkreipė dėmesį, jog taip atkuriama dvasinė sąsaja su Z. Ivinskiu, kurio gyvenimas atspindi prieškario inteligentijos suklestėjimą ir tragišką vėlesnį likimą. Buvo pabrėžtas mokslininko domėjimasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija, darbas Vatikano archyvuose. Z. Ivinskio auditorijoje mokslininką primins jo portretas (autorius Gerdenis Grickevičius).

Vėliau konferencijos rengėjus ir dalyvius pasveikino svečiai – Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas dr. Jonas Ivanauskas, VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka, LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, KTF dekanas dr. Benas Ulevičius ir HMF dekanas dr. Jonas Vaičenonis, linkėdami vaisingo darbo, kuriuo bus puoselėjama tautinė ir istorinė savimonė, skatinama svarstyti istorinį palikimą dabarties kontekste, palaikomas darbų tęstinumas, iškeliamas mokslininko humanitaro darbų ir asmens pavyzdys.

Trijose konferencijos sekcijose nagrinėtas prof. Z. Ivinskio vaidmuo Lietuvos istoriografijoje ir visuomeninė veikla išeivijoje, analizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei krikščionybės Lietuvoje istorijos aspektai. Pranešimus skaitė ir mokslinėse diskusijose dalyvavo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus pedagoginio universitetų, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, svečiai iš Lenkijos – Balstogės, Liublino, Krokuvos aukštųjų mokyklų.

Pirmąją konferencijos dieną skaitytame Valdo Selenio (VPU) pranešime Zenonas Ivinskis Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) istorikų bendrijos kontekste pabrėžta, jog Z. Ivinskis buvo istorikų bendrijos, kurią siejo stiprūs ryšiai, priekyje. Jis uoliai mokėsi istorikui reikalingų įgūdžių, vėliau buvo vienas iš tų, kuris apsigynė daktaro disertaciją užsienyje, užėmė aukštas administracines pareigas universitete, buvo Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys. Pranešime akcentuoti visą gyvenimą nenutrūkę Z. Ivinskio ryšiai su Ateitininkų organizacija, ateitininkų idealų reikšmė jo veiklai.

Pranešime Zenono Ivinskio visuomeninė veikla išeivijoje dr. Ilona Bučinskytė (VDU) aptarė mokslininko visuomeninę veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, pirmaisiais sovietų okupacijos metais ir gyvenant išeivijoje. Ją žymėjo veikla Ateitinininkų organizacijoje, jos centro valdyboje, konferencijų organizavimai kuopose, pastangos tęsiant ateitininkų veiklą užsienyje, pogrindinės organizacijos Lietuvių frontas įkūrimas bei jos veiklos palaikymas, dalyvavimas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Raudonojo Kryžiaus organizacijos veikloje ir kt. Pasak mokslininkės, Z. Ivinskis liko ištikimas ateitininkų visuomeniškumo principui, tačiau profesinė veikla konkuravo su visuomenine: pirmenybė vis dėlto buvo teikiama moksliniam darbui.

Dr. Povilas Lasinskas (VDU) pranešime Lietuvos Respublikos ir SSRS santykių tematika Zenono Ivinskio darbuose teigė, jog šie santykiai nuolat buvę Z. Ivinskio akiratyje. Jis nuolat stebėjęs sovietmečio istorikų darbus, pabrėždavęs jų tendencingumą. Didysis kaimynas, tapęs okupantu, nekėlė profesoriui optimistinių vilčių ir paskatino pasitraukti į Vakarus (likę Lietuvoje dažnai neišvengė susidorojimų). Mokslininko gyvenime matyti, kaip mokslinės pažiūros gali radikaliai paveikti likimą.

Laima Bucevičiūtė pranešime LDK vakarinių sienų tyrimų problematika istoriografijoje: metodologinis aspektas pristatė ir Z. Ivinskio tyrimų objektu buvusį valstybės sienų klausimą, turintį platų geografinį, politinį, ekonominį, diplomatinį kontekstą.

Prof. Alfonso Motuzo (VDU) pranešimą Liaudies ir liturginis giedojimas Lietuvoje (XX–XXI a.) pagal Zenoną Ivinskį iliustravo Marijampolės kolegijos moterų etnografinio ansamblio narės (vad. B. Pauliukienė), čia pat auloje sugiedojusios lotyniškų, lenkiškų ir lietuviškų kantičkinių giesmių. Išvadinė šio pranešimo mintis – dabartinė giedojimo situacija atspindi XV–XVI a. padėtį, kai daugelis giesmių buvę svetimos kilmės. Profesorius pasidžiaugė Č. Sasnausko „Marija, Marija“ (ž. Maironio) kaip vienintele autentiška autorine giesme, kokios neturi kitos tautos.

Popietiniuose istorikų pranešimuose VDU, LII prof. Jūratė Kiaupienė iškėlė 1413 m. Horodlės sutartyse iškylančius prieštaravimus, į kuriuos dėmesį buvo atkreipęs Z. Ivinskis, tačiau jie dar tebelaukia didesnio istorikų dėmesio. VDU, LII prof. Zigmantas Kiaupa aptarė Lietuvos miestiečių judėjimą Vidurio Rytų Europoje XV-XVI amžių ir pabrėžė, jog tuomečiai migrantai iš Lietuvos (pirkliai, amatininkai) savo kultūriniu, profesiniu lygiu prilygdavo vietos gyventojams, sėkmingai įsikurdavo svetur. Tris išsamius pranešimus lenkų kalba perskaitė svečiai: dr. Lidia KORCZAK (Jogailaičių universitetas Krokuvoje) apibūdino klientelizmo sistemos pradžią LDK. Kun. prof. Tadeuszas Krahelis iš Balstogės arkivyskupijos dvasinės seminarijos kalbėjo apie Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų ginčus dėl sienų XVII–XVIII a., Balstogės universiteto dr. kun. Tadeuszas Kasabula aptarė lietuvių kalbos vartojimą sielovadoje Kauno ir Kupiškio dekanatuose XVIII a. antrojoje pusėje.

Antroji konferencijos diena prasidėjo dr. Artūro Grickevičiaus (VDU) pranešimu Seminarija ar bendrabutis? Šv. Bažnyčios Susirinkimo Tridente 18 kanono įgyvendinimo Lietuvoje pėdsakais. Jame kelta mintis, jog seminarijos Lietuvoje, įgyvendinant Tridento susirinkimo nuostatas, atliko ne tik apgyvendinimo, maitinimo, bet ir ugdomąją funkciją. Pasak prelegento, vadinti jas bendrabučiais moksliniu požiūriu būtų neįžvalgu, nes jose vyko ugdomasis būsimųjų Bažnyčios tarnų darbas.

Dr. Vaida Kamuntavičienė (VDU) pranešime Kauno dekanato padėtis XVII a. antrojoje pusėje pateikė vizitacijų aktais paremtų istorinių faktų apie Kauno dekanato, kurį tuo metu sudarė 19 bažnyčių, padėtį po karo su švedais, kai liko tik 5 bažnyčios, o visos medinės buvusios sudegintos. Deja, pasak mokslininkės, atstatytos tik 2 mūrinės (Jiezne ir Kaunakiemyje), kitos – medinės. Prie jų materialinės padėties atkūrimo prisidėję vietos bajorai. Istoriniai dokumentai pateikia mažai žinių apie tarnavusius dvasininkus, tačiau kai kas žinoma apie sielovadinę padėtį. Prie sielovados menkai prisidėjusios negausios bažnytinės brolijos (Šv. Onos, Švč. Rožinio), parapinės mokyklos, tikrai veikusios tik Kaune ir Stakliškėse, ir parapinės priegaudos, veikusios tik Kaune ir Prienuose. Pranešime pastebėta, jog vizitacijos akte klebonams nurodoma steigti ir mokyklas, ir prieglaudas.

Domininko Burbos (VDU, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“) pranešime Teisiniai katalikų dvasininkų tarpusavio konfliktai Vilniaus paviete XVIII a. viduryje pabrėžta, jog pagal atliktus tyrimus, remiantis teismų knygomis, dvasininkų tarpusavio konfliktų fiksuojama mažiau, nei nesutarimų su bajorija, miestiečiais. O ir kildavę jie dažniausiai dėl smurtinių žemės valdų užgrobimų, valstiečių priklausomybės. Pasak tyrimo autoriaus, šaltiniai nenurodo skirtų bausmių, nėra nužudymų, didelių finansinių aferų, nusikaltimai nebuvę dažni ar ypatingi to meto bajorijos kontekste.

Penktadienio konferencijos darbą baigė svečių iš Lenkijos pranešimai. Tarp jų buvo ir dr. Waldemaro Franciszeko Wilczewski (Liublino katalikiškasis universitetas) pranešimas Vilniaus vyskupijos generalinės vizitacijos XVII–XVIII a. Problematikos evoliucija, kun. dr. Jan Kosmowski MIC (Liublino marijonų seminarija) pranešimas Magnatų giminės – marijonų ordino mecenatai Lietuvoje. Šiuos ir kitus konferencijos pranešimus numatyta spausdinti religijos mokslo žurnale Soter (VDU).

Kauno arkivyskupijos informacijos tarnyba, tel. 40 90 25, el.p. info@kn.lcn.lt