Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 22 d. Kauno miesto muziejuje dr. Neringa Markauskaitė skaitė paskaitą „Šventųjų jėzuitų atvaizdai Lietuvos dailėje“. Prelegentė, medijos priemonėmis rodydama šalies meno kūrinius, kuriuose vaizduojami šventieji jėzuitai, aptarė jų ikonografiją. Diduma šių kūrinių dabar eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje, čia iki lapkričio 30 d. veiksiančioje parodoje, skirtoje jėzuitų atvykimo į Lietuvą jubiliejiniams metams.

Menotyrininkės N. Markauskaitės teigimu, Lietuvoje dėl nepalankių istorinių aplinkybių – karų bei jėzuitų vienuolijos, arba draugijos, uždarymo – šių šventųjų atvaizdų išliko daug mažiau nei, tarkime, Italijoje. Lietuvoje jie nedaug tyrinėti. Nors Jėzaus draugija įkurta Romoje 1540 m., jėzuitų atvykimo į Lietuvą tradicija prasideda tik XVII a. Čia šventieji jėzuitai imti gerbti XVII a. pr., t. y. po jų beatifikacijos arba kanonizacijos.

Pirmieji šventųjų jėzuitų atvaizdai Lietuvoje atsirado XVII a. Vilniaus Šv. Jonų, Šv. Kazimiero ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčiose. „Šventųjų jėzuitų atvaizdų būta kiekvienoje Lietuvos teritorijos bažnyčioje“, – teigė dr. N. Markauskaitė. Kaune juos išblaškė karas su švedais (1655–1661) m., kai miestas labai nukentėjo, kitose vietovėse jie, uždarius jėzuitų draugiją, buvo netinkamai laikomi, todėl neišliko arba taip atsitiko sugriovus jėzuitų bažnyčias, pavyzdžiui, Kražiuose, Pašiaušėje.

Daugiausia šventųjų jėzuitų atvaizdų būta Šv. Jonų bažnyčioje. Tai ir šios vienuolijos steigėjo šv. Ignaco Lojolos, ir šv. Pranciškaus Ksavero portretai, skulptūros, kupolo freskoje išlikęs šv. Stanislovo Kostkos, globojusio kenčiančius ir jaunimą, atvaizdas. Po Antrojo pasaulinio karo šventųjų jėzuitų paveikslai, skulptūros, kaip ir kitas Katalikų Bažnyčios turtas, pateko į muziejus, tarp jų – į Ateizmo. Iš jo atkūrus nepriklausomybę– į Lietuvos dailės bei nacionalinį muziejus. Vis dėlto Varniuose, kitų šalies miestelių bažnyčiose galima pamatyti šventųjų jėzuitų atvaizdų. Tik, pasak prelegentės, net ne kiekvienas kunigas žino, kad tai šventojo jėzuito atvaizdas.

Menotyrininkė teigė, jog esminės šventųjų jėzuitų atvaizdų ikonografinės detalės – tai Jėzaus Kristaus monograma, arba emblema (trys raidės – IHS apskritime), bei Dievo Sūnaus atvaizdas. Kita detalė, galinti kartotis šiuose atvaizduose, – atversta knyga su joje užrašytu jėzuitų šūkiu: „Ad majorem Dei gloriam“ („Didesnei Dievo garbei“), kuriuo jie baigdavo savo laiškus.

Minimos ikonografinės detalės ryškios šv. Ignaco Lojolos, šv. Aloyzo Gonzagos, kitų šventųjų jėzuitų portretuose. Be barzdos ir aureolės virš galvos, kitas išskirtinis šv. Ignaco Lojolos atvaizdo ženklas – raudona juosta ties kaklu, meilės Kristui simbolis. Šv. Stanislovas Kostka vaizduojamas jaunas, mat mirė būdamas 18 metų – praėjus pusmečiui, kai, išvydęs Švč. Mergelės Marijos, duodančios jam palaikyti Kūdikėlį, viziją, įstojo į jėzuitų draugiją. Šv. Pranciškus Ksaveras skulptūrose, portretuose neretai vaizduojamas ties krūtine skleidžiantis drabužius – rodąs savo širdį, norinčią tarnauti Jėzui. Viename paveiksle vaizduojama jo mirtis. Dr. N. Markauskaitė priminė, kad, skirtingai nei kiti Rytų kraštuose apaštalavę jėzuitai, Šv. Pranciškus Ksaveras Indijoje mirė ramiai – nebuvo vietos gyventojų nužudytas, nes, būdamas diplomatiškas, jiems neįkyrėdavo. Paveiksle vaizduojamas atsisukęs į Kiniją, kur nespėjo nuvykti ir atlikti savo, kaip apaštalo, misijos. Šv. Pranciškus Ksaveras vaizduojamas ir su piligrimo apsiaustu, lazda arba su gėlių girlianda; ji, pasak šventojo biografų, šalia jo atsirado tada, kai iš dangaus krito kryžius.

Su mirties simboliais kaukolėmis šalia vaizduojami tik du šventieji jėzuitai – su pasišventimu ligonius slaugę šv. Pranciškus Bordžija ir šv. Aloyzas Gonzaga: jie buvo labai gerbiami Lietuvoje ir Lenkijoje.

-jkk-