Veprių Kalvarijos

Vepriai – miestelis, esantis 16 km į pietvakarius nuo Ukmergės. Šiandien jo žmonės gali pagrįstai didžiuotis ne tik 1909–1910 m. pastatyta, 1928 m. remontuota ir vyskupo Teofilio Matulionio konsekruota Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia, bet ir dar gerokai prieš jos statybą, 1846 m., įgyvendintu sumanymu įsteigti Kalvarijas (labai gražioje vietoje tarp Šventosios upės ir Veprių ežero). Iš pradžių koplytėlės buvo labai paprastos, sukaltos iš lentų, paveikslai buvo parvežti iš Vilniaus. XIX a. pab. pastatytos mūrinės koplytėlės. Per Sekmines pradėta tradicija apeiti Kristaus kančios kelią greit išgarsėjo, sutraukdavo minias tikinčiųjų ir iš kaimyninių parapijų. Kaip pasakojama, Kalvarijų apvaikščiojimas, prasidėdavęs iš ryto, tęsdavosi per dieną ir naktį iki Sekminių pirmosios dienos pusiaudienio. Tarpukaryje į Veprius atvykdavo tūkstančiai piligrimų. 

Okupacijos metais Vepriai skaudžiai nukentėjo. 1941 m. buvo sušaudytas ilgametis Veprių klebonas kun. Boleslovas Vėgėlė. Sovietų saugumas pamaldumo tradiciją rinktis per Sekmines Kryžiaus kelio į Veprių Kalvarijas visaip trukdė. Sovietų valdžios įsakymu 1962 m. Kryžiaus kelio stotys buvo nugriautos, laukymė suarta. Vis dėlto ir „buldozeriniu“ sovietmečiu tradicija nebuvo sunaikinta – tikintieji eidavo Kryžiaus kelią, pažymėdami jo stotis rankų darbo kryželiais. Veprių Kalvarijos atkurtos pačioje Nepriklausomybės atkūrimo aušroje 1989–1990 m.

Lietuvoje garsios ir kitos seną piligrimystės tradiciją menančios Vilniaus Kalvarijos bei Žemaičių Kalvarijos. Kaip rašoma Jono Pauliaus II piligrimų kelio vadove, „Tais laikais piligrimystė į Šventąją Žemę buvo beveik neįmanoma, tad svarbiausios Išganytojo kančios kelio vietos būdavo tarytum naujai įkurdinamos kitame krašte, kad taip taptų pasiekiamos vietos piligrimams“. Tikinčiųjų gerbta ir puoselėta tradicija šiandien byloja slogiuosius tikėjimo persekiojimo laikus ir atspindi karštą norą apginti savo teisę viešai išpažinti savo tikėjimą, o jam stiprybės semtis Viešpaties kančioje.