Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio KĖVALO herbas
ARKIVYSKUPO KĘSTUČIO KĖVALO VYSKUPIŠKAJAME HERBE vyrauja vilties motyvas. Šiandienos pasaulyje vėl iš naujo reikia atrasti, kas žmogui yra tikrosios vilties pagrindas. Juk, kaip skelbia apaštalas Paulius, „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24).
Šūkis Christus spes mea (lot. „Kristus mano viltis“) yra paimtas iš liturgijos. Velykų sekvencijoje šiuo šūksniu sklinda Marijos Magdalenos džiaugsmas išvydus prisikėlusį Kristų. Iš tiesų tikrasis žmogaus džiaugsmas ir viltis remiasi Kristaus Velykų įvykiu. Herbe tai vaizduojama ant kryžiaus užkabintu inkaru. Krikščioniškoje tradicijoje inkaras yra vilties simbolis. Laiške žydams apie mums duotą viltį sakoma: „Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20a). Vilties simbolis yra ir balandis, laikantis alyvų šakelę. Tai nuoroda į Pradžios knygą, kurioje pasakojama apie tvano metu balandžio atneštą Nojui alyvos lapą kaip ženklą, „kad vandenys žemėje jau buvo nusekę“ (Pr 8, 11).
Herbe, kurį inkaras dalija į keturias dalis, yra simboliškai vaizduojama išganymo istorijos santrauka. Šventoji Dvasia, pasaulio istorijos įkvėpėja, herbe vaizduojama kaip septynios liepsnelės. Tai septynios Šventosios Dvasios dovanas, kuriomis ypač turi būti apdovanotas vyskupas. Šventosios Dvasios veikimu Švč. Mergelė Marija priėmė Dievo planą, angelo pasveikinta žodžiais „Sveika, Marija“ – lotyniškų raidžių derinį sudaro raidės A ir M. Atversta Šventojo Rašto knyga primena Dievo veikimą žmonijos istorijos sūkuriuose, o jo kulminacija yra Jėzaus Kristaus Asmuo, vaizduojamas graikiškomis raidėmis A ir Ω, nes yra pasakęs: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 22, 13). Krikšto scena, kurioje Kristus pamato Šventąją Dvasią „tarsi balandį nusileidžiančią ant jo“, taip pat mums primena iš dangaus nuaidėjusį Tėvo balsą: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 10–11). Šio balso aidas turi skambėti kiekvieno mūsų širdyje, kad galėtume pasaulyje skelbti Kristaus atneštą naujo gyvenimo viltį, taiką ir ramybę. Raidžių A ir M derinys, primenantis Švč. Mergelę Mariją, ir balandis su alyvų šakele – tai taip pat nuoroda į Evangelijoje pagal Joną aprašomą sceną, kai Jėzus po savo kryžiumi stovintiems Marijai ir mylimajam mokiniui paveda saugoti vienam kitą (plg. Jn 19, 25–27).
Šių simbolių derinys vyskupiškajame herbe – tai ir Kęstučio Kėvalo tikėjimo kelionės atspindžiai. Mintis apie kunigiškąjį pašaukimą jam kilo gana netikėtai širdyje atsiradus troškimui atiduoti gyvenimą į Kristaus rankas. Jis buvo sustiprintas Ateitininkijos sąjūdžio bei charizminės katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ dvasinio įkvėpimo, kurį vaizduoja Šventosios Dvasios simbolis – septynios liepsnelės. Nuo paauglystės lydėjusi Rožinio malda vėliau tapo pajautimu, kad Švč. Mergelės Marijos globa tarsi įsikūnija: tai studijos Šv. Marijos seminarijoje bei universitete Baltimorėje, JAV, paskyrimas pastoracijai Šv. Jono Pauliaus II namuose Šiluvoje, kuri yra Marijos apsireiškimu paženklinta Lietuvos vieta, vėliau darbas Marijos radijuje. Mokslinė veikla ir dėstymas universitete, ilgai lydėję Kęstučio Kėvalo kunigiškąją tarnystę, herbe simboliškai išreikšti Šventojo Rašto knygos įvaizdžiu. Galiausiai balandis su alyvos šakele atspindi širdies troškimą nešti taiką ir ramybę bei padėti žmonėms atpažinti susitaikymo jėgą.
Herbas yra įrėmintas skrybėle, kuri vadinama „galero“ pagal viduramžiais piligrimų nešiojamą kepurę, panašią į iki šiol Meksikoje dėvimą sombrerą. Ši skrybėlė XIX a. ir anksčiau buvo laikoma išskirtiniu katalikiškumo ženklu. Arkivyskupo rangą žymi žalia skrybėlės spalva, 20 kutų ir dvigubas procesijų kryžius.
Herbe naudojamos spalvos. Auksinė primena Jėzaus Kristaus dieviškąją prigimtį, o auksinės A ir M raidės – tai Marija kaip Apaštalų Karalienė. Raudona – Šventosios Dvasios bei vyskupiškos tarnystės spalva. Mėlyna – Šv. Marijos seminarijos ir universiteto Baltimorėje, kur mokėsi vyskupas Kęstutis Kėvalas, herbo spalva. Galiausiai spalvų deriniai žymi Lietuvos ir kartu JAV vėliavų spalvas, primenančias Kęstučio Kėvalo teologijos studijų bei pastoracinės tarnystės kraštus.
