Kur yra vyskupas, ten yra ir Bažnyčia
Evangelija pasakoja apie jauną vyrą, kuris klausė Jėzaus, ką turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (Mk 10, 17–30). Pats klausimas jau liudija, kad vyras rimtai žvelgė į gyvenimą ir jam rūpėjo esminis dalykas: kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė ir jeigu ji yra amžinasis gyvenimas su Dievu, ką reikia daryti, kad šitą gyvenimą galima būtų pasiekti. Jėzus vyrui priminė Dekalogo įsakymus kaip paties Dievo parodytą kelią. Kai vyras paaiškino, kad Dekalogo laikosi nuo pat jaunystės, tuomet Jėzus pasakė, kad jam trūksta vieno labai svarbaus dalyko: norėdamas būti tobulas, jis turi laikytis ne tik Dekalogo įsakymų, bet ir atsižadėti visko, prie ko prisirišusi jo širdis. Vyras turėjo daug turto, prie kurio buvo prisirišęs, todėl Jėzus patarė išdalyti jį vargšams ir tik tuomet sekti paskui jį. Deja, šis Mokytojo patarimas vyrui buvo per sunkus ir, kaip pažymi evangelistas, jis netapo Jėzaus mokiniu.
Prieš aštuoniolika metų kitas jaunas vyras stovėjo kryžkelėje ir svarstė, ar siekti pasaulietinės karjeros, kuri, tikriausiai, būtų užtikrinusi ir turtus, ir garbę, ar rinktis siaurą evangelinį kelią, pasišvenčiant tarnauti Dievui ir žmonėms. Šią valandą dėkojame Dievui, kad šis vyras išdrįso pasakyti Jėzui „taip“ ir atvėrė Kauno kunigų seminarijos duris.
Kunigystė sekuliariame pasaulyje nežadėjo nei turtų, nei pasaulietinės garbės, nes jos kelias dažnai pabarstomas dygliais. Po studijų Vytauto Didžiojo universitete ir Baltimorės kunigų seminarijoje Jubiliejiniais du tūkstantaisiais metais šis vyras tapo kunigu, įsitraukdamas į aktyvių Kristaus sekėjų ir Evangelijos nešėjų būrį. Mes matėme jį ne tik tarp teologijos studentų ir klierikų; jis buvo kviečiamas į įvairius renginius ir konferencijas, kad pasidalytų savo žiniomis ir širdies šiluma. Kelerius metus kiekvieną dieną girdėjome jo, kaip Marijos radijo direktoriaus, balsą. Aplink save jis subūrė didelį idealistų savanorių būrį, leidusį Marijos radijui ne tik gyvuoti, bet ir plėstis. Šį savo gyvenimą Kristui pašventusį vyrą – Kęstutį Kėvalą – turime savo tarpe; jis sukvietė mus, kad palydėtume jį savo malda į Bažnyčiai labai svarbią vyskupo tarnystę.
Jeigu kunigas laikosi per šventimus duotų įsipareigojimų – celibato ir klusnumo Bažnyčiai, jei myli žmones ir uoliai jiems tarnauja, tikinčiųjų jis būna gerbiamas ir mylimas. Jo gyvenime išsipildo Kristaus pažadas: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų“ (Mk 10, 29–30).
Vyskupo tarnystė kiek kitokia – ji ne visada žada gausų atlygį šioje žemėje, apie kurį kalbėjo Kristus, daug dažniau – kryžių. Vyskupas yra labai susirišęs su Bažnyčia. Šv. Ignacas Antiochietis yra taikliai pasakęs: kur yra vyskupas, ten ir Bažnyčia. Todėl tie, kurie bando išstumti Bažnyčią iš viešojo gyvenimo, nepagaili kritikos strėlių ir vyskupo asmeniui. Tačiau šito nereikia išsigąsti,– juk Jėzus yra pažadėjęs ne tik gausų brolių, seserų, motinų, tėvų ir vaikų atlygį, bet ir būsimų persekiojimų. Jeigu vyskupą, atliekantį savo tarnystę, pasaulio vaikai girtų, tuomet jam reikėtų daryti sąžinės patikrinimą, ką jis daro ne taip, kad pasaulis jį myli.
Vyresniosios kartos Lietuvos vyskupams teko darbuotis labai atsakingu laikotarpiu, kai po ilgų prievartos metų Bažnyčia kėlėsi laisvam gyvenimui. Tai buvo statybos ir kūrybos metai, nes daug ką reikėjo kurti nuo pat pamatų. Turėjome tik ką atgautą laisvę ir didelį norą augti; matėme laisvės ištroškusius žmones, bet dažnai nesusiorientuojančius, kas neša tikrąją laisvę, o kas pavergia jų protus ir širdis.
Šiandien mus supa sekuliari kultūra, todėl nuolat girdime balsus, kad Bažnyčia yra nereikalinga, jos skelbiamos idėjos nešiuolaikiškos, net pažeidžiančios žmogaus teisę laisvai spręsti, kas yra tiesa ir koks elgesys yra moralus. Visais atvejais tikinčiųjų akys krypsta į vyskupą kaip į Kristaus tiesos skelbėją ir krikščioniškos moralės gynėją.
Maldoje palinkėkime vyskupui Kęstučiui, kad jis, kaip apaštalas Petras, galėtų pasakyti savo Mokytojui: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“ (Mk 10, 28). Savo malda nuolat remkime vyskupų bei kunigų tarnystę, nes ji dažnai pareikalauja gana sunkių dalykų, kurie žmogaus pečiams gali atrodyti sunkiai pakeliami. Kai Jėzus kalbėjo apie būtinumą atsižadėti žemiškųjų gėrybių, kai kurie mokiniai kalbėjo: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Mokinių abejonę išsklaidė Jėzaus žodžiai: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui. Dievui viskas įmanoma.“ Jei kunigas ar vyskupas suranda laiko pabūti Viešpaties artumoje, ypač adoruodamas Eucharistiją, jis visuomet turės jėgų likti ištikimu Jėzaus mokiniu ir padėti Jo draugystės ieškantiems žmonėms.
