Gruodžio 7 d. Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos salėje vyko Kauno I dekanato parapijų klebonų ir bažnyčių rektorių konferencija. Jos tema šį kartą buvo „Tikėjimo metai: pirmasis Vatikano II Susirinkimo dokumentas“. Konferencijoje dalyvavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, dekanato parapijų klebonai, bažnyčių rektoriai ir kunigai.
Kauno I dekanato dekano mons. Vytauto Grigaravičiaus pakviesti konferenciją dvasininkai pradėjo bendra Valandų liturgijos malda (Dienine). Po jos žodį tarė dekanato dvasios tėvas kun. Severinas Holocher OFM.
T. Severinas OFM susirūpinęs kalbėjo apie šv. Mišių liturgiją, jai skiriamą pasiruošimą ir pagarbą. „Ar Mišios yra mūsų dienos viršūnė, šaltinis? Mes negalime su pagarba elgtis, jei esame nepasiruošę. Liturginio kalendoriaus naudojimas yra pagarbos forma kaip ir brevijorius. Vertinkime tai ne kaip pareigas, bet kaip draugystės su Dievu formą“, – kalbą baigdamas sakė t. Severinas OFM.
Vėliau dekanas mons. V. Grigaravičius pristatė konferencijos temą ir pakvietė kunigą relig. m. mgr. ir teol. lic. Artūrą Kazlauską pravesti konferenciją.
Prelegentas savo kalboje plačiai pristatė Vatikano II Susirinkimo konstitucijos apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“ atsiradimo ištakas. „Vatikano II Susirinkimas prasidėjo 1962 m. spalio mėn. 11 d. Popiežius Jonas XXIII savo įžvalgose nedavė jokių išankstinių gairių Susirinkimui. Jis paliko Susirinkimą tarsi laisvą, jame norėjo drauge su Susirinkimo tėvais būti, bet ne vadovauti. Toji laisvė tapo ypatingu iššūkiu. Tuo buvo siekiama Bažnyčiai pradėti naują gyvenimą, atsinaujinti. Pamažu ryškėjo noras duoti Bažnyčiai džiaugsmą būti krikščionimis. Tai skirtingai deklaravo Susirinkimo tėvai, kurių tarpe buvo pažangieji modernistai, nuosaikieji modernistai bei jokių reformų nenorintys“, – kalbėjo kun. relig. m. mgr. teol. lic. Artūras Kazlauskas.
Vėliau prelegentas savo kalboje palietė konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ pirmenybę kitų Bažnyčios dokumentų atžvilgiu. „Kodėl konstitucija apie liturgiją yra pirmasis dokumentas Vatikano II Susirinkime? Liturginė reforma, kaip judėjimas, kilo Belgijoje ir išplito Europoje, ypač benediktinų vienuolynuose. Judėjimas „Movimento liturgico“ instensyviai studijuoja abiejų tūkstantmečių Bažnyčios Tradiciją, nes jaučiamas nepakankamas dėmesys liturgijai. Judėjimas savo publikacijose teigia, kad liturgija yra žmogaus gyvenimo esmė. Tai liudija ir popiežiaus Pijaus XII enciklika „Mediator Dei“. Pirmąkart liturgija reformuojama po Tridento Susirinkimo. Kadangi reforma jau subrendusi, schema susikaupusi, „Movimento liturgico“ tampa ilgo proceso „dokumentu“, būdingu visai Bažnyčiai“, – atkreipė dėmesį kun. A. Kazlauskas.
Aptardamas liturgiją kaip krikščioniškojo gyvenimo viršūnę ir šaltinį pagal minėtąjį Vatikano II Susirinkimo dokumentą „Sacrosanctum Concilium“, prelegentas sakė: „Mūsų pašaukimas – skelbti Evangeliją – yra ne pareiga. Dalyvaujant liturgijoje atnaujiname jėgas. Mūsų veikla iš liturgijos kyla ir į ją sugrįžta. Natūraliai, iš savęs, žmogus nemoka būti krikščionimi. Apeigų metu galime tapti krikščionimi.“
Kun. A. Kazlauskas išsamiau aptarė kelis konstitucijos apie šventąją liturgiją skyrius ir pabrėžė, sakydamas: „Susirinkimas neduoda tikslaus liturgijos apibrėžimo. Ką ji teikia, duoda? Kristus ir Bažnyčia veikia kartu liturgijoje. Kaip veikia liturgija? Tai Kristaus darbas. Eucharistijoje Kristaus veikla sudabartinima. Per liturgiją naujai išgyvenamas įvykis, įvykęs prieš 2000 metų. Liturgija yra visų aukojama visuma, kiekvieno dalyvaujančio asmenyje. Todėl konstitucija atkreipia dėmesį, jog liturgijoje vyksta Kristaus, Bažnyčios ir kiekvieno dalyvavimas.“
Padėkojęs prelegentui, vėliau dekanas mons. V. Grigaravičius pristatė įvairias dekanato aktualijas. Kalbėta apie dekano vizitacijas parapijose, priešgaisrinės apsaugos kursus, dekanato biudžetą. Aptarti klausimai dėl Velykų tridienio liturgijos leidinio, taip pat pasirengimas 2013 metų Lietuvos jaunimo dienoms.
Posėdis baigtas bendra malda ir pietumis.
