Ekumeninės pamaldos Kaune (2013 01 24)Fotografija Kristaus Prisikėlimo parapijos
Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio proga sausio 24 d. vakare Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (mažojoje) vyko Ekumeninės pamaldos. Jas rengusi katalikų parapijos bendruomenė į bendrą maldą – kad visi būtų viena Kristuje – pakvietė Kaune veikiančių krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių narius.
Pamaldoms vadovavo Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, jose drauge meldėsi parapijos vikarai kun. Nerijus Šmerauskas ir kun. Tomas Trečiokas, rezidentas kun. Algirdas Akelaitis, taip pat į pamaldas atvykę Kauno stačiatikių Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos kun. Nikolajus Murašovas, Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios kun. Saulius Juozaitis ir diakonas Arūnas Žydaitis, Kauno jungtinės metodistų bažnyčios kun. Remigijus Matulaitis, Kauno evangelikų reformatų parapijos diakonas Jonas Žiauka, krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ pastorius Mindaugas Sakalauskas.
„Kasmet Maldos už krikščionių vienybės savaitė žadina krikščionių vienybės troškimą“, – sakė pamaldų pradžioje mons. V. Grigaravičius, kreipdamasis į susirinkusią krikščionių bendruomenę, dvasininkus bei tikinčiuosius. Dvasininkas pakvietė melstis vieninga malda prašant Viešpatį leisti daryti tai, ko jis „nori iš savo tautos“ (plg. šiemetinę Ekumeninės savaitės maldų temą – Mich 6, 6–8), primindamas visai neseniai ypač jaunųjų krikščionių išgyventą Viešpaties malonės akimirką – ekumeninį Taizé bendruomenės naujametinį susitikimą Romoje, taip pat popiežiaus Benedikto XVI raginimą melsti už taiką tarp žmonių, kad liautųsi smurtas ir rastųsi drąsos imtis dialogo bei sutarimo.
Ekumeninėse pamaldose bendra malda, kelių krikščioniškų bendruomenių narių giesmėmis dėkota Viešpačiui už tą santarvę ir ryšius, kuriuos jis jau duoda krikščionims, taip pat išpažinus esant dvasinę tikrovę – susiskaldymo nuodėmę ir žaizdą – melsta atleidimo bei susitaikymo malonės.
Dievo žodį skirtingų konfesijų dvasininkai palydėjo savo trumpais komentarais ir pasidalijo susitaikymo lūkesčiais. Evangelikų liuteronų dvasininkas sakė, jog nesutarimai tarp krikščionių laikų būvyje yra nenaujas, ilgalaikis dalykas – jau apaštalas Paulius stengėsi spręsti bendruomenių nesutarimus. Krikščionių vienybės pagrindas yra vienas tikėjimas į Jėzų Kristų ir Krikšto malonė. Čia pat buvo paliudytas sukrečiantis gyvo ekumenizmo pavyzdys – patirtas krikščionių tėvų rūpestis pakrikštyti savo naujagimį jaunos liuteronės motinos mirties akivaizdoje. Stačiatikių dvasininko žodyje atkreiptas dėmesys, jog valstybėms nepavyksta išlaikyti vienybės; kitaip yra su Dievo karalyste, kuri nepavaldi žmogui, betgi ir krikščionys negali sėdėti sudėję rankų. Jie turi maldą, kuri yra šviesa, taika ir veda į meilę. Ekumeninius ryšius, kuriamus tikėjimo, maldos pagrindu, pabrėžė ir kitų bendruomenių vadovai, išreikšdami mintį, jog kelias į vienybę yra skausmingas, bet tai yra paties dangaus Tėvo širdies troškimas (Daugiau apie šias pamaldas, išsamesnius dvasininkų žodžius ir vaizdo medžiagą žr. Kristaus Prisikėlimo parapijos tinklalapyje >> ).
Homiliją pasakęs mons. Vytautas Grigaravičius atkreipė dėmesį į katalikų kunigo paskelbtą Evangeliją pagal Luką (24, 13–35), sakydamas, jog kasdieniai rūpesčiai krikščionių gyvenime kartais irgi gali užgožti ir aptemdyti akis taip, kaip mokiniams kelyje į Emausą, kurie kalbėjosi ir ginčijosi, ir nepažino prisiartinusio Jėzaus. Tik vėliau, susėdus prie stalo ir Jėzui ėmus laužyti duoną, mokiniams atsivėrė akys. Patys krikščionys irgi dažnai jaučiasi Emauso kelyje, nematydami išeities, pamiršdami, jog Kristus nuolat keliauja šalia. Šiuo Evangelijos pavyzdžiu dvasininkas kvietė taip pat mąstyti, ar ne dažniau ir krikščionys turėtų sėsti prie bendro stalo, kad aptartų, kaip padėti Bažnyčiai įveikti sunkumus. Savo homiliją mons. V. Grigaravičius baigė maldavimu, kad Viešpats neleistų krikščionims nuklysti nuo tiesos kelio, stiprintų bendrystę, toleranciją dėl viso pasaulio išganymo, kad krikščionys, eidami į vienybę, įgyvendintų paties Kristaus planą žmonijai.
Išpažinę tikėjimą ir pasimeldę Visuotine malda, kaip vienybės ir ramybės ženklą pamaldų dalyviai užsidegė žvakes. Vėliau visi drauge susikabinę rankomis garsiai meldėsi paties Viešpaties išmokyta „Tėve mūsų“ malda, o gautuoju palaiminimu buvo išsiųsti į pasaulį nešti išgydymo ir kad patys būtų Viešpaties išgydyti.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
