Kelias į laisvę
„Štai aš jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatsimins, nei į galvą niekam nebeateis“ (Iz 65, 17), – prieš dvidešimt trejus metus per Kovo 11-ąją mes gyvenome šių pranašo Izaijo žodžių dvasia. Anuomet Lietuvos vyrai ir moterys ryžosi kurti naują Lietuvą, kurioje laisvi žmonės galėtų kurti naują gyvenimą, o tai, ką pergyveno jų tėvai ir seneliai, – pokario žudynės, tremtys, įkalinimai, tikėjimo ir tautiškumo varžymai – kaip košmariškas sapnas nuplauktų užmarštin. Kasmet susirenkame padėkoti Dievui už Kovo 11-ąją, nes jo malonės dėka išėjome į naują kelią. O juk galėjome ir neišeiti. Mūsų laisvės siekis galėjo būti palaidotas visai panašiai, kaip tai atsitiko mūsų partizanams.
Paskelbiant Kovo 11-osios aktą apie atkuriamą Lietuvos Respubliką buvo žengtas drąsus, labai reikalingas, bet tik pirmasis žingsnis. Jau dvidešimt trejus metus kuriame naują Lietuvą; kartais džiaugiamės šia statyba, kartais liūdime, kad kūrėme ne tai, ko reikėjo, arba leidome kažkam griauti pradėtą statybą.
Kovo 11-ąją galima palyginti su izraelitų išvedimu iš Egipto. Tas Egiptas mums buvo Sovietų Sąjunga. Kaip anuomet Mozei reikėjo ilgai derėtis su faraonu, kad šis išleistų izraelitus į dykumą pagarbinti savo Dievo, taip ir mums reikėjo derėtis, kad, siekdami laisvės, niekam netrokštame blogio, tik norime būti nuo nieko nepriklausomi. Mums juk siūlė Kovo 11-osios akto moratoriumą; sakė: „Sustokite, neskubėkite, bus paruoštas įstatymas ir tuomet norėdami galėsite teisiškai atsiskirti.“ Kai neklausėme, mums grasino: „Niekur jūs neišeisite. Paskelbsime blokadą, neduosime benzino!“ Ne tik grasino, bet ir įvykdė.
Išėjimo knygoje skaitome, kaip kepinant dienos saulei ir gūdžioje tamsoje izraelitai į laisvę ėjo per dykumą, o Dievas rodė jiems kelią: „Dienos metu Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpe, o naktį ėjo ugnies stulpe, duodamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį“ (Iš 13, 21). Didžiausias Dievo įsikišimas į laisvėn einančios tautos kelionę buvo Dekalogo davimas. Izraelitai gavo Konstituciją, kurios svarbiausi punktai buvo įrašyti akmeninėse plokštėse. Pati pirmoji ir svarbiausioji šios Konstitucijos – Dekalogo nuoroda skelbė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 2–3).
Po dvidešimt trejų metų kelionės ieškome priežasčių, kodėl mums nesiseka tapti laisviems ir laimingiems. Ar Egiptas, iš kurio išėjome, kaltas? Ar vedlys Mozė? O gal kaltas pats Dievas, kad toks sunkus laisvės kelias? Tik neieškokime kaltųjų toli už horizonto, nes jie čia pat, galbūt mūsų pačių širdyse. Būkime atviri patys sau: kiek ištikimai laikėmės svarbiausio laisvėn žengiančių žmonių priesako: „Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną“? Kiek mes prisigaminome stabų! Pinigų ir sekso kultas, alkoholis ir narkotikai; kai kurie įsigudrino net pagonybę gaivinti.
Eidami į laisvę, darome tas pačias klaidas kaip ir izraelitai. Kelionė į laisvę yra sunki, todėl vis prisimename Egipto mėsą ir svogūnus, vis murmame, kodėl mus ne iškart nuvedė į „pienu ir medumi tekantį kraštą“, bet į dykumą, kur visko trūksta. Deja, pasiekti pažadėtąją žemę su vergo dvasia nebuvo leista ne tik izraelitams – neleista ir mums, lietuviams. Per keturiasdešimt metų išmirė ir buvo užkasti dykumoje visi stabų garbintojai ir maištininkai, norėję laisvę iškeisti į mėsą ir svogūnus.
Einant į laisvę reikia, kad priekyje eitų Dievas ir rodytų kelią. Reikia garbinti ne stabus, bet laikytis Dekalogo. Visos nesėkmės laisvės kelyje atsitinka vien todėl, kad žmonės vis bando susikurti savas „konstitucijas“, nes Dekalogo rodomas kelias jiems rodosi per sunkus ir neatitinkantis modernaus žmogaus polėkių. Noras išsivaduoti iš Dekalogo – tai noras eiti į laisvę be Dievo. Deja, be Dievo, be tiesos kelias visuomet veda į vergovę. Kol minėsime Kovo 11-ąją, tol prisiminsime ir tuos, kurie mus vedė į laisvę be Dievo. Komunizmo statytojai teoriškai siekė gerų dalykų: išlaisvinti žmogų ir padaryti visus lygius ir laimingus. Šie Babelio bokšto statytojai nusprendė, kad tikėjimas į Dievą žmogų pavergia, todėl reikia jo atsikratyti. Tokiu būdu išlaisvinant žmogų buvo sukurta siaubinga vergovė. Šios vergovės atspindžius šiandien matome Šiaurės Korėjoje, kur žmonės neturi ko valgyti, net miršta iš bado, bet pinigai skiriami karinei pramonei, kur žmonės teisiami net už tai, kad per mažai verkė mirus tautos vadui.
Evangelija mums pasakoja apie valdininko susitikimą su Jėzumi. Žmogus prašė Jėzų ateiti į jo namus ir pagydyti sunkiai sergantį sūnų. Jėzus nenuėjo, tik pasakė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Evangelistas pastebi: „Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo“ (Jn 4, 50). Ir sugrįžęs rado sūnų sveiką. Mums irgi reikia patikėti Viešpaties gydančiu žodžiu. Patikėti ir pagal tą žodį tvarkyti savo asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Tuomet sveiksime mes patys, sveiks mūsų šeimos ir visa tauta.
Kovo 11-ąją reikia ne tik dėkoti Dievui už išvedimą į laisvės kelią, bet drauge ir atsiprašyti jo už visus stabmeldiškus žingsnius, kai užmiršdavome Dievo žodį ir Dievo kelią ir eidavome pačių susikurtais keliais, kai vietoj meilės įstatymo vadovavomės egoizmo diktuojamomis taisyklėmis. Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą Tavo gydančiu žodžiu!
