Popiežiaus ypatingojo pasiuntinio Krokuvos arkivyskupo kardinolo Stanisławo Dziwiszo pranešimas iškilmingoje konferencijoje (2013 05 04)Fotografijos Marijos Stanulytės
Palaimintasis Jonas Paulius II ir Lietuva
1. Labai džiaugiuosi, turėdamas galimybę antrą kartą apsilankyti Lietuvoje ir pirmą kartą viešai prabilti taip man brangioje jūsų žemėje. Mano atmintyje įrašytos visos tarptautinės apaštališkosios Jono Pauliaus II kelionės, nes jose betarpiškai ir artimai dalyvavau kaip asmeninis Šventojo Tėvo sekretorius. Vis dėlto mano širdžiai ypatingai artimi palaimintojo popiežiaus vizito Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1993 metais prisiminimai.
Tada mūsų akivaizdoje įvyko tikras stebuklas. Įvyko tai, kas dar prieš keletą metų atrodė neįtikėtina, suvokiant imperijos, vadintos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjunga, politinę svarbą ir karinę galią. Dar kartą paaiškėjo, kad Dievas yra istorijos Viešpats ir Jis savo rankoje laiko žmonių likimus. Tai Dievas priminė likimą pavergtų tautų, iš kurių per ištisus dešimtmečius buvo atimta teisė į apsisprendimą, į nepriklausomybę, į laisvę. Tai Dievas priminė likimą žmogaus, pasmerkto gyventi bedieviškoje ir totalitarinėje komunistinėje santvarkoje, iš kurio buvo atimta teisė į laisvę, taip pat – ir į religijos laisvę.
Jonas Paulius II nepaprastai džiaugėsi, galėdamas atsistoti ant jūsų žemės. Išsipildė vienas iš pačių karščiausių troškimų jo ganytojiškosios širdies, – joje buvo vietos visoms tauoms, kultūroms, kalboms, ypač tautoms, iš kurių buvo atimtos elementariausios teisės. Dievas išklausė savo tarno ir savo Tautos ganytojo maldas.
2. Lietuva Karolio Wojtyłos širdžiai buvo artima jau nuo jaunystės. Pasiklausykime, ką sakė jis pats. Štai kaip jis prieš dvidešimt metų rugsėjo 5 dieną kalbėjo Lietuvos sostinėje: „Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe. Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau noriu labai karštai padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė. <…> Dievas rašo savo tiesas, savo Apvaizdos ir išganymo ketinimus. Rašo kiekvieno žmogaus gyvenime. Rašo ir tautų istorijoje. Ir čia sunku to nepastebėti. Tai darosi ypač akivaizdu, byloja per visa, kas buvo ir kas yra. Supratau tai, ką tiek metų ir dešimtmečių nešiojau savyje.“
Išvykęs iš gimtųjų Vadovicų Karolis Wojtyła iki savo išrinkimo Romos Vyskupu savo gyvenimą susiejo su Krokuva. Karališkasis miestas visuomet išlaikė glaudžius ryšius su Lietuva ir taip buvo ištisus amžius. Šios tikrovės simbolis yra šventasis karalaitis Kazimieras, išauklėtas Vavelio pilyje, vienijantis lietuvių ir lenkų tautas. Prie to pridėkime, kad seniausias Lenkijos universitetas nešioja Jogailos vardą. Karolis Wojtyła taip pat buvo Jogailos universiteto studentu. Jis alsavo to miesto atmosfera ir buvo labai palankiai nusiteikęs broliškos lietuvių tautos, Vilniaus bei Kauno atžvilgiu. Kaip kiekvienas lenkas, jis kartojo Adomo Mickevičiaus žodžius: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą…“
Jau būdamas arkivyskupas ir kardinolas Karolis Wojtyła aktyviai domėjosi Bažnyčios likimu sovietinėse respublikose. Jį pasiekdavo liudijimai apie didvyrišką vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų, kenčiančių už tikėjimą ir Kristų, laikyseną. Vienas iš Krokuvos arkivyskupijos kunigų, Dievo Tarnas kunigas Władysław Bukowiński darbavosi Kazachstane ir su mumis palaikė nuolatinius ryšius. Krokuvos metropolitą pasiekdavo taip pat ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – nepaprastas tos epochos ir Bažnyčios likimo jūsų žemėje liudijimas. Argi tada kardinolas Krokuvos metropolitas galėjo pamanyti, kad praėjus eilei metų, jau kaip popiežius, Kauno vyskupu augziliaru paskirs drąsų „Kronikos“ pradininką ir redaktorių tėvą Sigitą Tamkevičių, ištikimą šventojo Ignaco Lojolos sūnų? Tam paskyrimui Šventasis Tėvas tada parinko gegužės 8 dieną, Šventojo Stanislovo, Krokuvos vyskupo ir kankinio, iškilmę. Praėjus penkeriems metams, o būtent 1996 metų gegužės 4 dieną, Jonas Paulius II vyskupą Tamkevičių paskyrė Kauno arkivyskupu metropolitu. Tai reiškia, kad šiandien yra to paskyrimo metinės… Jūsų Ekscelencija, jums patys geriausi linkėjimai!
3. Nuo 1978 metų spalio 16 dienos Krokuvos kardinolas atsisėdo į apaštalo Petro Sostą kaip Jonas Paulius II. Į Romą jis atvyko, tariant jo paties žodžiais – „iš tolimo krašto“. Fiziškai jis nutolo nuo Lenkijos ir Krokuvos, tačiau į šventojo Petro tarnystę atsinešė Bažnyčios, kovojančios su nežmoniškos ir totalitarinės diktatūros sistema savo tėvynėje ir kituose Vidurio Europos kraštuose, tarp jų – ir Lietuvoje, patirtį. Naujasis popiežius buvo įsitikinęs, kad mūsų šalių ir pasaulio ateities neįmanoma sieti su marksizmu, nes toje materialistinėje filosofijoje ir ideologijoje slypėjo esminė „antropologinė klaida“. Pašalinant Dievą iš žmogaus gyvenimo ir pasaulio istorijos koncepcijos, žmogus buvo atplėšiamas nuo savo šaknų ir ištakų, iš jo buvo atimamas pagrindas ir būties prasmė.
Lietuva visuomet buvo Jono Pauliaus II maldoje ir širdyje. Popiežius galvojo apie Lietuvą ir meldėsi už ją visuomet, kai nusileisdavo į Vatikano požemius ir žvelgdavo į Aušros Dievo Motinos paveikslą. Paveikslas Tos, kuri „šviečia Aušros Vartuose“, jam primindavo lietuvių tautos likimą ir kančią.
1987 metais minėjome Lietuvos 600 metų Krikšto jubiliejų. Kaip žinome, ta proga Jonas Paulius II paskelbė Lietuvos vyskupams skirtą apaštališkąjį laišką Sescentesima anniversaria. Jame jis nurodė to įvykio reikšmę Lietuvos istorijai. Štai ką jis rašė:
„Krikštas jūsų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, į tą krikščioniją, kuri nulėmė šio žemyno likimą, kuri sudaro patį brangiausią bendrą paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai, ugdyti pažangai ir tikrajai laisvei. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į tą kultūrinio persiformavimo srovę, kuri prasidėjo to amžiaus Europoje, į kultūrinę srovę, kuri buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiams, kurie iš tikėjimo sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams.“
Jonas Paulius II šiame laiške parašė ir žodžius, kuriuos 1987 metais buvo galima vienareikšmiškai skaityti tragiškos Bažnyčios situacijos Lietuvoje ir kitose sovietinėse respublikose kontekste: „Nenorėčiau praeiti tylomis pro tuos gausius jūsų žemės sūnus ir dukteris, kurie per šešis šimtmečius atvirai ir drąsiai išpažino Krikštu gautąjį tikėjimą, kurių jokie, net sunkiausi bandymai neįstengė atskirti nuo Jėzaus Kristaus meilės. Tai vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, kurie iškentė pažeminimus, diskriminaciją, kankinimus, ne kartą persekiojimus, net tremtį, kalėjimus, deportaciją ir mirtį, „džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką.““
Apaštališkajame laiške, paskelbtame 1987 metų birželio 5 dieną, Šventasis Tėvas pranešė ir apie Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškėlimą į altorių garbę. Kaip žinome, iškilminga lietuvio ganytojo beatifikacija įvyko keliomis savaitėmis vėliau, birželio 28 dieną. Tai buvo dar viena Šventojo Tėvo dovana lietuvių tautai ir Bažnyčiai. Minėtame apaštališka-jame laiške popiežius atkreipė dėmesį į būsimo palaimintojo asmenybę: „…jis buvo Vilniuje toliaregis ir rūpestingas ganytojas visiems savo tikintiesiems, net patiems tolimiausiems. Būdamas ištikimas savo vyskupiškam šūkiui: „Nugalėk blogį gerumu“, jis savo ganytojiškoje tarnyboje nugalėjo daug ir didelių sunkumų, tapdamas „visų vergas, kad tik daugiau jų laimėtų.““
Dar pridėkime, kad pontifikato metu Jonas Paulius II galėjo nuolat pasitikėti kompetentinga prelato Audrio Juozo Bačkio, Valstybės sekretoriato darbuotojo, kurį 1988 metais paskyrė arkivyskupu ir nuncijumi, o po trejų metų – Vilniaus metropolitu, 2001 metais pakeldamas kardinolu, pagalba.
4. Mums yra pažįstamas komunistinių režimų žlugimo scenarijus mūsų gyvenamojoje Europos dalyje. Šalia kai kurių kitų politinių-ekonominių veiksnių prie to žlugimo neabejoti-nai prisidėjo Jono Pauliaus II pontifikatas. Žvelgdami iš šio taško, galime iš naujo perskaityti jo, kaip paaiškėjo – programinius ir pranašiškus, žodžius, pasakytus popiežiaus tarnystės inauguracijos dieną: „Nebijokite! Plačiai atverkite duris Kristui!“
Per savo pirmąją apaštališkąją kelionę į Lenkiją Jonas Paulius II iš naujo priminė tuos žodžius. Kalbėdamas Varšuvoje jis pasakė: „Bažnyčia atnešė Lenkijai Kristų, tai reiškia – raktą suvokti tai didžiai ir esminei tikrovei, kuria yra žmogus. Be Kristaus neįmanoma iki galo suvokti žmogaus, arba geriau: žmogus negali pats savęs iki galo suvokti be Kristaus. Jis negali suvokti nei to, kas jis yra, nei savo tikrosios vertės, nei savo pašaukimo ir galutinės paskirties. Jis viso to negali suvokti be Kristaus, ir todėl Kristaus neįmanoma pašalinti iš žmogaus istorijos jokioje žemės vietoje.“
Šie ir panašūs žodžiai, pirmą kartą tiesiogiai popiežiaus ištarti komunistų valdomame krašte, suveikė tarsi politinių permainų sprogstamasis užtaisas ir katalizatorius. Praėjus metams susikūrė „Solidarumas“. Tiesa, režimas sutramdė šiuos siekius, tačiau jau nebeįstengė sulaikyti proceso, atvedusio prie komunistinės sistemos nuopuolio pabaigos Lenkijoje, o paskui ir kituose mūsų pasaulio dalies šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje, kuri atgavo laisvę ir nepriklausomybę, o Bažnyčia galėjo išeiti iš katakombų.
Per tą patį vizitą Lenkijoje 1979 metų birželio mėnesį popiežius Gniezne paaiškino, kaip žvelgia į savo pasiuntinybę. Buvo įsitikinęs, jog Šventoji Dvasia nori, kad jis atskleistų dvasinę krikščioniškosios Europos vienybę, kurią sudaro dvi didžiosios tradicijos: Vakarų ir Rytų. „Mes, lenkai, – kalbėjo Jonas Paulius II, – kurie jau ištisą tūkstantmetį esame pasirinkę dalyvavimą Vakarų tradicijoje, lygiai kaip ir mūsų broliai lietuviai, per visą mūsų tūkstantmetį gerbėme krikščioniškųjų Rytų tradiciją. Mūsų šalis toms tradicijoms buvo svetinga.“
5. Grįžkime prie Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje. Jis labai uoliai ruošėsi jam, mokėsi lietuvių kalbos ir su jauduliu pabučiavo Lietuvos žemę. Savo kalbose jis nušvietė sunkią lietuvių tautos ir Bažnyčios patirtį, drauge nurodydamas veiklos sritis, kad būtų atstatyta, atkurta tai, ką sunaikino totalitarinė sistema, ir drauge būtų atsiliepta į naujus iššūkius.
Susitikdamas su diplomatiniu korpusu Vilniuje 1993 metų rugsėjo 5 dieną popiežius aiškiai kalbėjo apie tai, kas įvyko toje Europos dalyje: „Beveik pusę amžiaus Lietuva ir kitos dvi Baltijos tautos, taip pat daugybė kitų valstybių kentė marksistinį režimą ir slapčia puoselėjo savo nacionalinę savimonę bei politinę nepriklausomybę. Centralizuota valdžia vykdė stiprios priespaudos politiką ir neapsakomai varžė asmenis bei tautas. Vos tik 1918 metais pasaulis pradėjo atsigauti nuo pirmojo kruvino ir destruktyvaus sprogimo, daugybė Europos politikų, užuot atidavę jėgas taikos kūrimui, nesiliovė mąstę vien nacionalinių interesų ir karo, ideologinės valdžios ir socialinės prievartos sąvokomis. Tai vedė į „slaptus paktus“ bei gėdingas sąjungas, o kartu – ir į naują ginkluotą susidūrimą, kuris ištrynė iš žemėlapio ištisas tautas.“
Per susitikimą su kultūros ir mokslo pasaulio atstovais Vilniuje Šventasis Tėvas tęsė gilesnius apmąstymus apie tai, kas buvo įvykę. Pasiklausykime jo žodžių: „Praeityje – ilga ir skausminga istorija. Todėl jaučiame nenumaldomą būtinybę žvelgti į ateitį. Kad šių be galo ilgų dešimtmečių patirtis mus praturtintų, istorinė atmintis negali būti ištrinta. Šiuo laikotarpiu ir jūsų šalis patyrė žiaurią diktatūrą, kuri teisingumo ir lygybės vardu paniekino asmens, visuomenės laisvę ir orumą. Kaip visa tai galėjo atsitikti? <…> Čia ne paskutinė priežastis – kovingasis ateizmas, iš kurio marksizmas sėmėsi įkvėpimo. Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą laidą. Prie šios klaidos prisidėjo kitos: materialistinė istorijos samprata, kraštutinis konfliktinis požiūris į visuomenę, „mesijinis“ vaidmuo, skirtas valstybėje šeimininkavusiai vienintelei partijai. Dėl viso to ši sistema, iš pradžių ketinusi išvaduoti žmogų, galų gale padarė jį vergu.“
Dar prisiminkime, ką Jonas Paulius II pasakė Lietuvos dvasininkams Vilniaus Šv. Stanislovo katedroje, savo žodžiais perduodamas sielovados uždavinius: „Jums tenebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų, o vien tik vyrai ir moterys, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš klaidų. Tebūna vien žmonės, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš prievartos, smurto, žmogaus teisių išniekinimo, taip pat ir psichologinių to padarinių. „Pralaimėjusiems“ derėtų įsidėmėti, jog neužtenka vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomenės padėties: geriau būtų nuoširdžiai atsiversti ir, jei būtina, netgi atsilyginti. „Nugalėtojus“ iš naujo derėtų paraginti atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika, išauganti iš įgyvendintos gailestingumo ir meilės Evangelijos.“
6. Baigsiu taip pat Palaimintojo Popiežiaus žodžiais, pasakytais Lietuvoje mokslo ir kultūros veikėjams, tačiau tie žodžiai skiriami visiems: „Nebijokite, bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją.“
Šiandien palaimintasis Jonas Paulius II iš dangaus padeda Bažnyčiai tarnauti žmonių labui. Iš aukštybių jis laimina taip pat lietuvių tautą ir Bažnyčią jūsų šalyje. Laukiame Palaimintojo Popiežiaus, Lietuvos bičiulio, kanonizacijos, kad jis dar labiau lydėtų mus ir visą Bažnyčią einant tikėjimo, vilties ir meilės keliais.
Dėkoju Arkivyskupui Metropolitui už pakvietimą į Kauną atšvęsti arkikatedros jubiliejaus, o susirinkusiems dėkoju už dėmesį.
