Kardinolo Stanisławo Dziwiszo homilija arkikatedroje (2013 05 05)Garbingasis Kauno Arkivyskupe Metropolite – jubiliejinių iškilmių Šeimininke,
Ponia Prezidente, Pone Premjere, Pone Seimo Pirmininke,
Brangūs Broliai Vyskupai ir Kunigai,
Brangūs broliai ir seserys!
1. Visų pirma noriu išreikšti savo džiaugsmą, kad galiu drauge su jumis iškilmingai švęsti Eucharistiją Kauno arkikatedros šešių šimtų metų jubiliejaus proga. Man buvo suteikta garbė šiandien atstovauti Šventajam Tėvui kaip jo ypatingajam pasiuntiniui. Šį sprendimą priėmė dar popiežius Benediktas XVI paskutinėmis savo pontifikato dienomis, o jį patvirtino popiežius Pranciškus. Atvežu jums jo ypatingą palaiminimą bei jo maldos už Kauno arkivyskupiją ir visą Bažnyčią Lietuvoje dovaną.
Atvežu jums taip pat ir Krokuvos Bažnyčios sveikinimus ir maldos dovaną. Atvežu tas dovanas nuo šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo bei šventosios karalienės Jadvygos, kurių relikvijos ilsisi Vavelio katedroje, kapų. Seseriška, kiek vyresnė už jus Krokuvos Bažnyčia džiaugiasi jūsų jubiliejumi.
Jau šešis amžius ši šventovė yra Dievo susitikimo su savo tauta vieta. Šios bažnyčios sienos ir erdvė buvo ir yra viena po kitos sekančių žmonių kartų, kurios šioje žemėje gimė ir keliavo į amžinybę, tikėjimo, vilties ir meilės liudininkės. Čia nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties mokiniai patikėjo Jam savo džiaugsmus ir liūdesį, savo sunkią patirtį ir viltis. Čia jie stiprino tikėjimą Dievo žodžiu ir gyvybę teikiančiais sakramentais. Čia jie ištvėrė keliasdešimt metų bedieviškos ir nežmoniškos sistemos, kuri žadėjo sukurti žemėje rojų, bet paliko po savęs griuvėsius. Tais sunkiais laikais Kauno arkikatedra buvo svarbi vieta tiems, kurie, nežiūrint blogio galybės, apgavysčių ir prievartos, buvo, kaip psalmininkas, įsitikinę, kad Viešpats teikia stiprybę savo tautai, kad Viešpats savo tautą laimina ramybe (plg. Ps 29, 11).
2. Dievo žodis, kurį girdime šventovės jubiliejaus metu, veda mus į dar gilesnę tikrovę, kurios dalyviais esame mes visi. Prieš akimirką perskaitytoje Evangelijoje girdime svarbų klausimą. Jį savo artimiausiems mokiniams uždavė Mokytojas iš Nazareto: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Tai klausimas apie Jėzaus tapatybę, o drauge ir apie jo pasiuntinybę. Kas Jis yra? Iš kur yra kilęs? Kokios pozicijos laikytis Jo atžvilgiu? Visų mokinių vardu atsakė Simonas Petras: „Tu esi Mesijas, [Kristus], gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tai buvo tikras, autentiškas tikėjimo išpažinimas. Kaip tik todėl Žvejys iš Galilėjos išgirdo atsakymą: „Palaimintas esi, Simonai, Jonos sūnau. <…> Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės “ (Mt 16, 17–18).
Tas pats klausimas: „O kuo jūs mane laikote?‘ užduodamas Jėzaus mokiniams kiekvienoje epochoje, kiekvienoje situacijoje. Lietuvoje, nežiūrint totalitarinės sistemos laikais buvusių persekiojimų ir slopinimo, garbingai atsakėte į šį klausimą. Tačiau šis klausimas šiandien vėl iš naujo užduodamas mums visiems, kiekvienai ir kiekvienam iš mūsų. Kokį atsakymą šiandien duos Bažnyčia ir lietuvių tauta? Linkiu jums, kad Kauno arkikatedros, svarbios tikėjimo liudininkės, jubiliejus padėtų jums pažvelgti į gilumą ir rasti teisingą atsakymą.
Teisingo atsakymo jus prieš dvidešimt metų mokė Jonas Paulius II, ragindamas eiti paskui Kristų ir Jam patikėti savo likimą, į Jį sudėti savo viltis. Tokio nusistatymo mus šiandien moko popiežius Pranciškus. Jis padeda mums, kad su entuziazmu atsakytume Jėzui: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“
Su visa Bažnyčia džiugiai priėmėme naująjį popiežių ir jo tarnystę, jo stilių. Priimkime taip pat ir jo mokymą, kad jis taptų mūsų gyvenimo programa. Šventasis Tėvas ragina mus su evangeliniu paprastumu sekti Jėzų Kristų. Mus džiugina, kad jau nuo pirmųjų savo pasisakymų popiežius Pranciškus kreipia mintis į Dievo gailestingumą. Ši žinia mums buvo apreikšta čia, Lietuvoje, ir Lenkijoje per nuolankią seserį Faustiną, o visai Bažnyčiai ir pasauliui ją perdavė palaimintasis Jonas Paulius II. Jau visuotiniu tapęs pamaldumas Dievo Gailestingumui pripildo mus vilties. Lietuva drauge su Lenkija tegu toliau skelbia gailestingąją Jėzaus Kristaus meilę šių dienų pasauliui.
3. Šventasis Paulius – kaip girdėjome – sulygina Bažnyčią su Dievo statyba, kurios pamatas yra pats Jėzus. „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11). Bažnyčia, Dievo statyba, yra gyva, nes ją sudarome mes patys. Mes esame jos gyvieji akmenys. Ji auga mūsų protuose ir širdyse. Ji auga tarp mūsų, nešiojančių nesunaikintą šventojo Krikšto ženklą.
„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17). Tie apaštalo žodžiai mums primena atsakomybę už mūsų asmeninį šventumą, o drauge – ir už Bažnyčios šventumą. Šventas yra tiktai Dievas, o mūsų šventumo matas yra susivienijimas su Dievu taip, kad Jis būtų visų mūsų asmeninių, šeimyninių ir visuomeninių rūpesčių centre.
Su tuo susijęs ir liudijimas, kuriuo turime paliudyti Jėzų ir Jo Evangeliją šiuolaikiniame pasaulyje. Iškalbingi yra prieš dvejus metus pasakyti Benedikto XVI žodžiai, kad „visi gali atsiverti Dievo veikimui, Jo meilei; mes, krikščionys, liudydami Evangeliją, privalome būti gyvu ženklu; maža to: daugeliu atveju esame vienintelė Evangelija, kurią šiuolaikiniai žmonės dar skaito“ (2011 03 09 homilija). Galime ir privalome būti vilties liudininkais gyvenimo prasmės ieškantiems žmonėms.
4. Ypatingu tikėjimo liudytoju šiuolaikiniame pasaulyje buvo palaimintasis popiežius Jonas Paulius II. Atsimename jo raginimą pontifikato inauguracijos dieną: „Nebijokite priimti Kristaus ir paklusti Jo valdžiai! Padėkite popiežiui ir visiems, kurie nori tarnauti Kristui ir, padedami Kristaus valdžios, tarnauti žmogui ir visai žmonijai! Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui! Atverkite jo išganingai valdžiai valstybių, ekonominių ir politinių santvarkų, įvairių kultūros sričių, civilizacijos ir išsivystymo sienas. Nebijokite! Kristus žino, „kas yra žmoguje“. Tik jis tai žino! <…> Leiskite Kristui kalbėti žmogui.“ (1978 10 22 d. homilija, n. 5).
Kaip jaudindamiesi ir atidžiai šių pranašiškų žodžių klausėsi žmonės Lietuvoje, Lenkijoje ir visur, kur buvo nešamas komunistinės ir ateistinės sistemos jungas, draudžiantis, jog Kristus kalbėtų žmogui, nušviestų jo niūrios egzistencijos erdvę, įlietų į žmonių širdis išgelbėjimo, vilties, kad jų likimas gali radikaliai pasikeisti.
5. Drauge su išrinkimu į šventojo Petro Sostą Jonas Paulius II privalėjo išplėsti savo širdies ribas, kad joje tilptų visi Jėzaus Kristaus mokiniai, iš visų žemynų ir tautų. Šventasis Tėvas stengėsi būti visiems viskuo. Ši nuostata ypatingai atsispindėjo šimtas keturiose apaštališkosiose kelionėse, į kurias jis leidosi, kad pasiektų net tolimiausius užkampius ir sustiprintų tikėjimo brolius.
Ar bereikia sakyti, kokia artima jo širdžiai buvo Lietuva? Tą artumą jis išgyveno dar Krokuvoje, karalių mieste, ištisus amžius išlaikiusiame glaudžius ryšius su Lietuva. Jis buvo išauklėtas pagal šias tradicijas. Jam buvo artimas jūsų krašto, keliasdešimčiai metų netekusio laisvės ir nepriklausomybės, likimas. Lietuvai visuomet buvo vietos popiežiaus maldoje.
O kai išmušė laisvės valanda, jis atvyko pas jus, kad sustiprintų savo brolių ir seserų tikėjimą. Vilniuje 1993 metų rugsėjo 4 dieną pasakė: „Esate išgyvenę ilgą laikotarpį, kai jūsų tikėjimas tarsi taurusis metalas ugnyje buvo skaudžiai išmėgintas. Tačiau po priverstinės tylos apie Dievą sulaukėte meto, kai drąsiai skelbiama Evangelija ir jūsų asmeniniu pavyzdžiu statoma Kristaus karalystė. Kančia ir Kryžius išlieka: vakarykščius išmėginimus tikrai lydės šios dienos ir rytojaus išbandymai. Evangelizacijos našta bus įvairi, bet visados išliks kaip Kristaus Kryžius, tas Kryžius, kuris kyla virš šventovių ir turi būti įspaustas į kiekvieno tikinčiojo širdį“ (Vilnius, kalba arkikatedroje, n. 2).
O čia, Kaune, rugsėjo 6 dieną Jonas Paulius II jus pakvietė liudyti Kristų. Prisiminkime jo žodžius: „Kiekvieno krikščionio pašaukimas – liudyti Kristų visu savo gyvenimu. Visų pirma liudyti Kristų asmeniniu gyvenimu: turime jį nuoširdžiai derinti prie Evangelijos, paklusti visiems dieviškiems įsakymams, kiekvienu metu elgtis taip, kaip moko Viešpats. <…> Šiandieniu Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa krikščioniškoji Bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę. Kiekvienas asmeniškai yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai, – galime sakyti, kad tikinčiųjų atsakomybė yra bendruomeninė“ (Homilija Kaune, n. 5–6). Tie žodžiai ir po dvidešimties metų išlieka aktualūs ir naujoje tikrovėje, naujų iššūkių, su kuriais susiduria Lietuva, akivaizdoje.
Taip pat čia Šventųjų Mišių pabaigoje Jonas Paulius II pateikė ir savo asmeninį liudijimą. Jis tada pasakė: „Kai tik buvau paskirtas į Petro Sostą, galvojau apie mūsų Motiną Aušros Vartų Mergelę, ir šiandien turiu padėkoti mūsų Motinai, kuri mane vedė ir atvedė iki Kauno.“
6. Brangūs broliai ir seserys, Kauno arkikatedros jubiliejus švenčiamas Tikėjimo metais. Kelių popiežių iš eilės – Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus – visi esame kviečiami pagilinti ir atgaivinti savo tikėjimą, tačiau taip pat ir dalytis savo tikėjimu su kitais. Negalime likti abejingi situacijai daugelio mūsų laikmečio žmonių, kurie, palytėti sekuliarizmo ideologijos, gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų, tarsi Jis neturėtų jiems ko pasakyti, tarsi galėtų išsigelbėti, išgelbėti savo likimą vieni patys. Šiuolaikinės Bažnyčios programa yra naujosios evangelizacijos programa. Taip pat ir apie ją Kaune kalbėjo palaimintasis popiežius ir meldėsi, kad „visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai taptų „naująja evangelizacija“. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats – tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, – bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius. Kad atsinaujintų viso jūsų krašto „veidas“… “ (n. 7).
Giedokime šiandien pilną dėkingumo „Tave, Dieve, garbinam“ už šešis šios šventovės, tos tikėjimo ir maldos vietos, tos erdvės Dievui ir žmogui šimtmečius. Padėkokime istorijos Viešpačiui už Jo buvimą gyvenime, žmonių, kurie čia su Juo susitikdavo ir toliau susitinka, varguose ir viltyse. Patikėkime Jam visus mūsų kasdienius reikalus užtariant „Šventajai Mergelei, kuri gina Čenstakavą ir šviečia Aušros Vartuose“. Paveskime Dievui Bažnyčios ir lietuvių tautos rūpesčius, užtariant palaimintajam Jonui Pauliui II-ajam, kuris ypatingu būdu yra šioje šventovėje savo relikvijomis, o dabar, be abejo, mus laimina iš aukštybių.
Amen!
