Įsakymas mylėti
Homilija pasakyta Lenkijoje, Ščesino Šv. Jokūbo katedroje
Girdėtas Dievo žodis mums primena įsakymą mylėti Dievą ir žmones. Mozė meilę Dievui sutapatina su klusnumu Dievo Įstatymui: „Sugrįžęs pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus“ (Įst 30, 10). Klusnumu išreiškiama pagarba ir meilė Dievui. Jei nėra klusnumo, nėra ir meilės.
Įstatymo mokytojui, ieškančiam atsakymo, ko reikia, norint laimėti amžinąjį gyvenimą, Jėzus nurodė vienintelę sąlygą: reikia mylėti Dievą ir žmones. Mylėti ne tik tuos, kurie yra artimi ir brangūs, bet mylėti ir tolimus, ypač tuos, kurie yra patekę į didelę bėdą. Jėzaus palyginimas apie sužeistą ir apiplėštą žmogų bei jam padėjusį svetimšalį samarietį labai aiškiai primena, kokie mes, Kristaus sekėjai, privalome būti. Tikėdami į Dievą, bet nesirūpindami mylėti žmonių, mes taptume papiktinimu ir kliūtimi priimti Kristaus Evangeliją jos dar nepažįstantiems. Mūsų meilės darbai yra pati veiksmingiausia evangelizacija, todėl Bažnyčioje visuomet buvo išlaikomas gyvas dėmesys tiems žmonėms, kurie vargsta, kenčia ir kuriems reikia šalia esančių žmonių paramos.
Meilė žmogui yra neatskiriama nuo meilės žmonių bendruomenei, su kuria mus sieja žemė, kalba, istorija ar kaimynystė. Mes gyvename tautinėje ir religinėje bendruomenėje, todėl mūsų meilė turi pasiekti visus, su kuriais drauge keliaujame į Tėvo namus. Meilė suteikia pareigą rūpintis savo tautiečių dvasine bei medžiagine gerove ir atsakomybę už jų likimą. Deja, mūsų dienų žmonės dažnai kratosi šios pareigos ir su ja susijusios atsakomybės, siekdami nevaržomos laisvės. Toks siekis jau savo esme yra antikrikščioniškas.
Šiais metais Lietuvoje minime Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejų, o kartu – ir Lietuvos Krikšto pabaigą. Šio Jubiliejaus fone prisimename Lenkijos karaliaus Jogailos ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto nuopelnus krikštijant paskutinius Europos pagonis, kuriais buvo mūsų protėviai. Prieš 600 metų vykęs Žemaičių Krikštas buvo tik ilgo ir sunkaus krikščionybės kelio Lietuvos žemėje pradžia. Istorinės aplinkybės – karai, marai, badas ir okupacijos – dažnai tapdavo kliūtimi Evangelijai pasklisti bei įaugti į žmonių protus ir širdis. Tačiau krikščionybė įsitvirtino lietuvio sąmonėje ir tai didele dalimi priklausė nuo pasišventusių ganytojų, kaip antai vyskupo Merkelio Giedraičio, vyskupo Motiejus Valančiaus ir daugelio kitų vyskupų, kunigų bei vienuolių, pasiaukojamai atlikusių savo tarnystę.
Išskirtinių nuopelnų turi vyskupas Motiejus Valančius. Jam teko tarnauti savo tautiečiams labai sunkiomis sąlygomis, kai caras siekė Lietuvą nutautinti ir atitraukti nuo Katalikų Bažnyčios. Lietuva carui buvo tik Rusijos Šiaurės vakarų kraštas ir nieko daugiau. Žemaitija buvo nusėta karčemomis, kuriose vargo žmonės ne tik palikdavo savo paskutinius skatikus, bet tenai laidojo savo tautinę bei religinę savimonę. Vyskupas Valančius steigė parapines mokyklas, kovojo su girtuokliavimu ir rūpinosi lietuviškų katalikiškų knygų leidimu bei platinimu tarp paprastų kaimo žmonių. Šiandien istorikai tvirtina, kad vyskupas Valančius pažadino ne tik religinę, bet ir tautinę žmonių savimonę.
Mano kartos žmonės gerai mena sovietmetį, kai pasibaigus pasauliniam karui netekome laisvės. Meilė tėvų žemei pažadino tūkstančius jaunų vyrų priešintis okupacijai. Šie vyrai buvo išaugę katalikiškose šeimose ir nuo mažens jų širdyse buvo skiepijama meilė ne tik Dievui, bet ir savo šeimai bei tėvų žemei. Ši meilė įkvėpė tūkstančius vyrų ginti laisvę ir paaukoti už ją savo gyvybę. Jie prisiėmė atsakomybę už Lietuvos likimą.
Sovietinė valdžia, siekdama užgniaužti partizaninį pasipriešinimą, prievartavo vyskupą Teofilių Matulionį, du kartus jau kalėjusį sovietiniuose lageriuose, parašyti atsišaukimą į partizanus ir pakviesti juos nutraukti pasipriešinimą. Vyskupas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas, kad negalės užtikrinti kovą palikusiųjų partizanų saugumo, nors gerai žinojo, kad už tai jo laukia trečiasis įkalinimas. Už meilę dažnai reikia mokėti didelę kainą, bet mes, krikščionys, esame privilegijuoti žmonės, nes turime Vadovą – Jėzų Kristų, kuris, mus mylėdamas, už mus paaukojo net savo gyvybę.
Šiandien taip pat minime ir dviejų lietuvių – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – žygdarbio, kurį taip pat įkvėpė meilė Tėvynei ir jos žmonėms, 80 metų sukaktį. Kai Darius ir Girėnas nutarė perskristi Atlantą, Lietuvos valstybė buvo visiškai jauna – ėjo tik penkioliktieji Nepriklausomybės metai. Šie drąsūs vyrai nutarė savo skrydžiu išgarsinti Lietuvą. Jiems pasisekė įveikti Atlantą – prieš aštuoniasdešimt metų tai buvo tikras žygdarbis, bet Kauno, kur jų laukė tūkstančiai tautiečių, nepasiekė ir žuvo čia, šioje žemėje. Gedime dėl jų žūties, bet ji šiam žygdarbiui tarsi uždeda aureolę. Kiekvienas darbas, kurį atliekame ne iš savanaudiško išskaičiavimo, bet iš meilės, yra brangakmenis, kuriuo papuošiame ne tik save, bet ir savo Tėvynę ir Bažnyčią.
Šiais metais minime ir palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje prieš dvidešimt metų, tuojau po to, kai mūsų šalį paliko sovietiniai kariai. Jonas Paulius II paliko mums visiems pavyzdį, kaip reikia mylėti Bažnyčią, neužmirštant ir savo žemiškosios Tėvynės. Jis įkvėpė žmones siekti laisvės ne tik Lenkijoje, bet ir visuose sovietų pavergtuose kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje. Prieš dvidešimt metų jis kvietė mus kurti Lietuvos ateitį, plačiai atidarant duris Kristui.
Šie Tikėjimo metai mus skatina nuolat mąstyti ne tik apie kitų nuveiktus meilės darbus, bet ir apie tai, kaip mes patys vykdome meilės įstatymą. Tikėjimas yra gyvas ir auga tik atliekant meilės darbus, nors jie būtų ir labai maži. Dievo akyse didelės vertės yra net pats mažiausias meilės darbas. Tik prisiminkime našlės skatiką, kurį taip labai įvertino Viešpats. Melskimės vieni už kitus, kad tų našlės skatikų būtų pilnas mūsų gyvenimas.
Melskimės, kad minėdami Dariaus ir Girėno žygdarbį ir mes patys mąstytume, ką padovanoti savo Tėvynei ir jos žmonėms. Amen.
