Šiandien Krizmos Mišiomis pradedame švęsti Velykų slėpinį. Minime kunigystės ir Eucharistijos įsteigimą; dėl šios priežasties arkikatedroje matome didelį arkivyskupijoje tarnaujančių kunigų būrį. Per Krizmos Mišias bus pašventinti šventieji aliejai, naudojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentus. Kviečiu visus drauge dėkoti Dievui už kunigystės dovaną.
Tik ką girdėjome Evangelijos skaitinį, kaip, atėjęs į Nazareto šventyklą, Jėzus perskaitė pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“ (Lk 4,18–19). Šiais žodžiais pranašas Izaijas skelbė apie Jeruzalės atstatymą, o Jėzus paskelbė, kad šiandien jis pradeda savo misiją kurti Dangaus karalystę.
Šiam tikslui Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Kunigystės sakramentą. Jėzui bus reikalingi pagalbininkai, kurie neš Gerąją Naujieną į visą pasaulį. Šie Jėzaus pagalbininkai bus tarsi ant kalno pastatytas miestas, į kurį bus nukreiptos ne tik Dievo tautos, bet ir jos priešų akys. Vieni kunigus palaikys, juos gerbs ir už juos melsis, kiti – ieškos juose mažiausios dėmelės, kad galėtų pažeminti jų autoritetą ir sumažinti jų įtaką.
Ko dabartinė Bažnyčia tikisi iš savo kunigų? Kunigų kongregacijos prefektas arkivyskupas Stella štai ką kalba: „Kunigas egzistuoja, kad darytų tai, ką darė Jėzus. Jis ligoniams ir visiems kitiems jo ieškantiems visada rodė gailestingą Dievo Tėvo veidą, gydydamas sielas, atleisdamas nuodėmes, skelbdamas Dangaus karalystę, neatmesdamas nieko, tačiau suprasdamas gilius poreikius, padėdamas augti. Kunigas yra tas, kuris kasdien tapatinasi su Jėzumi, kuris Tėvo valios vykdymą pavertė savo kasdiene duona. Mes, kunigai, niekad neturime užmiršti to, vykdydami savo misiją tarp žmonių.“
Popiežius Pranciškus neigiamai kalba apie tokį kunigą, kuris nori vadovauti, įsakinėti, kuris viską žino, kuris užsidaręs savyje ir neleidžia kitiems, ypač pasauliečiams, dalyvauti Bažnyčios misijoje. Kartais toks kunigas manosi galįs valdyti, manosi priklausąs tarsi kokiai kastai, kuri naudojasi galia ir privilegijomis.
„Toks elgesys kenkia kunigams, nes iškraipo jų misiją, kenkia pasauliečiams, nes trukdo jiems augti ir tapti suaugusiais krikščionimis. Kunigas kasdien turi atlikti sąžinės sąskaitą, kad nepamirštume, jog būti dvasininku yra pirmiausia veiksmingo liudijimo tarp žmonių sąlyga, o ne statusas, kuris atskiria nuo žmonių ir leidžia pasijausti laipteliu aukščiau. Tai yra tikras pavojus kunigystei, kurio reikia saugotis ar gydytis, kad, Marijos pavyzdžiu, būtume pajėgūs būti nuolankūs, ištveriantys ir dovanojantys“ (Kunigų kongregacijos prefektas arkivysk. Stella).
O ką kunigams kalba pats popiežius? „Svarbiausias kriterijus, pagal kurį galime vertinti kunigą, yra jo santykis su Jėzumi. Ar jis bendrauja su Jėzumi, ar jo santykis su Jėzumi yra kaip mokinio santykis su Mokytoju, kaip žmogaus su Dievu? O gal tai dirbtinis santykis, neišplaukiantis iš širdies?“
Mes, kunigai, kalba popiežius, esame riboti žmonės. Esame nusidėjėliai, visi. Bet jei einame pas Jėzų, jei šaukiamės Viešpaties maldoje, jei prašome užtarimo, jei adoruojame, tuomet esame geri kunigai, nors ir būdami nusidėjėliai. Tačiau jei nutolstame nuo Jėzaus, tuomet atsiranda supasaulėjusios laikysenos poreikis. Atsiranda kunigai aferistai, kunigai verslininkai. Bet juk kunigas turi adoruoti Jėzų Kristų, kunigas turi kalbėtis su Jėzumi Kristumi, kunigas turi ieškoti Jėzaus Kristaus ir leistis Jėzaus Kristaus surandamas – tai turi būti svarbiausia mūsų gyvenime. Jei šito nėra, mes visko netenkame. Ir tuomet ką mes galime duoti žmonėms?
Popiežius ragina kunigus stengtis, kad jų ryšys su Jėzumi būtų kasdien vis artimesnis. Kaip gera sutikti kunigus, kurie visą gyvenimą atiduoda savajam pašaukimui. Apie tokius žmonės sako: „Jis gal ir sunkaus charakterio, gal turi ir kitų ydų, bet tai tikras kunigas.“ Ir žmonės žino, ką sako, nes jie iškart atpažįsta kunigus stabmeldžius, kurie garbina ne Jėzų, bet kitus dievus, stabus.
„Tačiau tapimas kunigu tai ne mūsų nuopelnas, bet Šventosios Dvasios darbas, mums bendradarbiaujant. Turime nuolankiai save aukoti kaip molį, kad puodžius, Dievas, jį formuotų vandeniu ir ugnimi, savo Žodžiu ir Dvasia. Reikia stengtis pasiekti tą būseną, apie kurią kalba šv. Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20) (popiežius Pranciškus).
Popiežius kalba kunigams: „Vienintelis dalykas, kuris mus gelbėja nuo supasaulėjimo ir nuo stabmeldystės, yra ryšys su Jėzumi Kristumi. Jums, o kartu ir sau pačiam linkiu niekada neprarasti ryšio su Jėzumi Kristumi. Tai mūsų pergalė. Su ja eikime pirmyn!“
Neįmanoma sukurti gero santykio su Viešpačiu, jei nebus gero santykio su žmonėmis ir vienų su kitais. Todėl prašau ir meldžiu Viešpatį: broliai kunigai, mylėkite žmones ir mylėkite vieni kitus. Rūpinkitės tais broliais, kurie silpni ir patys sunkiai eina į priekį.
Meilės žmonėms ir vieni kitiems nestokosime, jei labai branginsime šv. Mišias ir jas rūpestingai švęsime kiekvieną dieną, net ir tuomet, jei bažnyčioje nebūtų nė vieno žmogaus, jei niekas Mišių nebūtų užprašęs. Kunigas be kasdienių Mišių jau yra pakeliui į nukunigėjimą, jis nepajėgs mylėti žmonių ir nešti Evangelijos šviesą.
Ačiū visiems kunigams, kurie veiksmingai atsiliepiate į Viešpaties ir Bažnyčios kvietimą ir savęs negailėdami tarnaujate Dievo tautai.
Prašau tikinčiuosius lydėti savo vyskupus ir kunigus kasdiene malda, nes be šio palydėjimo mes nebūsime pajėgūs atlikti savo misiją.
