Visų mūsų širdys yra kupinos velykinio džiaugsmo. Šiandien džiūgauja milijardai žmonių visame pasaulyje. Visuose pasaulio kontinentuose skamba velykiniai varpai ir kyla į dangų džiaugsmingas „Aleliuja“. Jokia kita šventė nesukuria žmonėse tiek džiaugsmo, kaip šv. Velykos. Sveikindamas jus šioje džiaugsmo šventėje, noriu pasidalyti tuo, ką šį Velykų rytą nešioju savo širdyje.
Jėzaus prisikėlimas yra istorinis įvykis, atkeliavęs į mūsų dienas iš apaštalų laikų. Apie Jėzaus prikėlimą ir pasirodymus liudija evangelistai, ypač Jėzaus mylimasis mokinys Jonas, kuris pirmasis atskubėjo prie Jėzaus kapo ir rado jį tuščią. Pamatęs numestas drobules jis įtikėjo Jėzaus prisikėlimu dar prieš jam pasirodant.
Jonas paliko du Jėzaus pasirodymo aprašymus. Tai Jėzaus pasirodymas ankstų rytą Marijai Magdalietei, kuri iškart neatpažino Jėzaus ir palaikė jį sodininku, ir kitas Jėzaus pasirodymas ant Tiberiados ežero kranto, kur jis valgė su mokiniais žuvį ir paliepė Petrui ganyti jo kaimenę, tai yra vadovauti Bažnyčiai. Už prisikėlusiojo Jėzaus skelbimą bei liudijimą visi apaštalai, išskyrus Joną, mirė kankinių mirtimi. Tai labai iškalbingas faktas: juk niekas nesiryžtų mirti už savo paties sukurtą istoriją.
Apaštalo Jono bei kitų evangelistų aprašyti ir paliudyti Jėzaus pasirodymai suteikia tikrumą, o drauge ir didelį džiaugsmą, kad mes esame ne kažkokio įžymaus žmogaus, bet Dievo galybe prikeltojo Kristaus sekėjai.
Kasdien patiriame blogio siautėjimą, o kai kada taip stipriai, kad jei ne tikėjimas į Prisikėlusįjį, tikriausiai ir mes įsitrauktume į gretas dejuojančiųjų, kad aplinkui viskas vyksta tik į blogą pusę. Susitikimas su Prisikėlusiuoju Kristumi teikia viltį, kad paskutinį žodį žemėje tars ne mirties kultūros nešėjai, bet tas, kuris nugalėjo blogio ir mirties siautėjimą.
Šios Velykos ypač yra labai sunkios mūsų broliams ukrainiečiams, nes jie išgyvena tai, ką mes jau baigiame pamiršti. Šiandien jie gali remtis ne į šio pasaulio galinguosius, tik į Kristų. Net pačiais sunkiausiais atvejais Jėzus Kristus teikia viltį, o drauge ir gyvenimo džiaugsmą. Dėl to šiais mėnesiais ukrainiečiai be pertraukos kalba Rožinį, visas viltis sudėdami į dangaus pagalbą.
Kad Velykos mūsų širdis pripildytų tikro džiaugsmo, reikia, kad būtume asmeniškai susitikę su Jėzumi. Ar tai įmanoma? Tikrai taip. Lengviausias, o drauge ir prieinamiausias kelias susitikti su Kristumi yra nuoširdi malda, kai jos metu bandome kalbėtis su Jėzumi kaip su Asmeniu. Tai ne mechaninis maldų kalbėjimas, bet maldos dialogas, kai tyloje įsiklausome, ką mums Dievas nori pasakyti, ir patys atsiliepiame tuo, ko yra pilna mūsų širdis. Šito maldos dialogo reikia mokytis per visą gyvenimą, nes kol nėra geros maldos, tol nėra ir gero tikėjimo.
Sutinkame Jėzų kaip Asmenį kiekvieną kartą, kai atsigręžiame į šalia mūsų esantį silpną žmogų ir kai dėl jo kažko reikalingo atsisakome sau, kad nesuinteresuotai tuo apdovanotume kitą. Trečią Velykų dieną vakare per nacionalinę televiziją vyks Lietuvos Caritas velykinė labdaros akcija-koncertas, kurio metu bus galimybė paaukoti vargšų žmonių reikalams vieną kitą pinigėlį. Panašios akcijos turi savo gerą pusę, kad visi aukotojai lieka anonimiški ir negali pasipuikuoti, koks aš geras, kad vargšams kažką paaukojau. Ieškokime ir kitų progų, kai Dievas leis sutikti vargstančių ir kenčiančių žmonių, nepraleiskime jų, nes tai progos susitikti su Jėzumi. Kol gyvename žemėje, Jėzus mums apsireiškia per silpnus, daug ko stokojančius žmones.
Susitikti su Jėzumi yra dar viena proga, – proga, kurios nenorime, bet kurią Dievas beveik visiems atsiunčia – tai sudužimo ir kančios valandos. Kai aplanko didelė kančia, kai sudūžta mūsų ilgai puoselėtos svajonės, mes pasijuntame atsidūrę tarsi ant bedugnės krašto. Ne kartą tokiais atvejais žmogus klausia: Dieve, kodėl taip atsitiko man? Jei atidžiai įsiklausysime, išgirsime Dievo kvietimą priimti jį kaip patį kaip didžiausią turtą. Jei žmogus krikščioniškai išgyvena kančią, ji labiausiai priartina prie Dievo, nes parodo, kad mes ilgą laiką bėgome, statėme iliuzines pilis, o reikia tik vieno: kad pas Viešpatį nenueitume tuščiomis rankomis.
Kai Jėzus po mirties daug kartų pasirodė savo mokiniams, jis siekė dviejų dalykų: sustiprinti jų tikėjimą ir pakviesti juos būti jo prisikėlimo liudytojais. Dėl to apaštalas Paulius kalbėjo susirinkusiai miniai ir prieštaraujantiems žydams: „Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“ (Apd 13, 47).Gyvybės ir mirties Viešpats to paties laukia ir iš mūsų.
Mes gyvename mirties kultūros apsuptyje. Mirties kultūra reiškiasi nemeile ir nepagarba ne tik Dievui, bet ir žmogui. Pykčiai, kaltinimai ir tarpusavio niekinimai tarsi nuodai trykšta aplinkui ir nuodija mūsų gyvenimą. Vertinami tik galingieji ir įtakingieji, vertinamas ne žmogus, bet jo pinigai, vertinama ne graži žmogaus dvasia, bet tik sveikas ir gražus jo kūnas. Ši mirties kultūra veržiasi ir į mūsų, tikinčiųjų, gyvenimą. Štai čia ir turime jausti savo misiją dabarties pasaulyje – liudyti ne tik savo tikėjimą Prisikėlusiuoju, bet ir Jėzaus meilę bei viltį. Šiandien, kaip niekad anksčiau, yra svarbu liudyti meilę ir viltį.
Sveikindamas jus visus šv. Velykų proga, linkiu jums išgyventi velykinį džiaugsmą ir būti Jėzaus liudytojais savo šeimose, mokslo įstaigose ir darbovietėse. Linkiu būti meilės ir vilties nešėjais. Šių dalykų melsiu jums šiose Velykų ryto Mišiose. O jūs šito melskite man, vyskupui, ir visiems kunigams, nes bet kurio iš mūsų gyvenimas tik tuomet turi prasmę, kai gyvename su mirtį nugalėjusiu Viešpačiu.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
