Kovo 9 d. Istoriniuose Vyskupų rūmuose (Valančiaus g. 6, dabar Kauno arkivyskupijos ir miesto muziejus) atidengta atminimo lenta-bareljefas Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui (1801–1875), kurio 210-ąsias gimimo metines šiemet minime. Pasibaigus atidengimo ceremonijai tame pačiame muziejuje atidaryta Žemaičių vyskupijos ganytojų portretų galerija, kuri primena ir apie vis labiau artėjantį Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejų.
Į didžiojo Žemaičių vyskupo M. Valančiaus, blaivybės puoselėtojo, lietuvių grožinės prozos pradininko, milžiniško dvasinio autoriteto savo meto ir dabarties Lietuvai, pagerbimo renginį susirinko nemažas būrelis Kauno miesto kultūros, meno, valdžios žmonių, miesto gyventojų.
Renginyje dalyvavęs, žodį taręs ir atminimo lentą atidengęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius sakė, jog vysk. M. Valančius, priešingai nei įpratę daugelis mūsų meto žmonių, ne dejavo ar keiksnojo, bet užėmė visai kitokią poziciją, mėgindamas įveikti dvi didžiules tuometės Lietuvos bėdas: specialiai carinės valdžios skatinamą girtavimą ir liaudies neraštingumą.
„Vyskupo M. Valančiaus švietėjiška veikla ir tautos blaivinimas atnešė savo rezultatus. Ne tik šia, bet ir kiekviena proga turime nulenkti galvas prieš šį didį Žemaičių vyskupą, kurio žingsniai Lietuvos istorijoje buvo ir tebėra svarbūs, nes iš tokių pavyzdžių mokomės, kaip ir šiandien turime gyventi – ne keikti tamsą, bet būti šviesos žiburiais“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius. Arkivyskupas padėkojo atminimo bareljefo autoriui skulptoriui Alfonsui Vaurai, kuris savo darbu įamžino vyskupo M. Valančiaus gyvenimą jo tremties vietoje Kaune.
Kad didžiojo Žemaičių ganytojo ilgas, turiningas gyvenimas, idėjos ir darbai yra prisimenami ir reikšmingi šiandienos Lietuvai, bylojo ir kiti pagerbimo renginio kalbėtojai. Ganytojiškus laiškus, kurių dalis buvo pirmąkart parašyti lietuvių, o ne lenkų kalba, originalią didaktinę prozą priminė VDU KHF dr. Eglė Keturakienė, taip pat sakiusi, jog vyskupas savo kūryba buvo arti prie žmogaus, „mokėjo būti mažas tarp mažųjų“.
M. Valančių kaip rašytoją, blaivininką, šviesią XIX a. asmenybę, jo organizuotą pogrindinę lietuviškos spaudos leidybą ir blaivybės veiklą, kuri taip pat ir šiandien, istorijos ratui sukantis, tebėra aktuali, savo žodyje minėjo ir už atminimo įamžinimą dėkojo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Viktoras Rudžianskas, Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas poetas Petras Palilionis, Nacionalinės žalingų įpročių prevencijos tarnybos pirmininkas akademikas Alfonsas Čekauskas.
Paskui renginio dalyviai buvo pakviesti į arkivyskupijos muziejaus darbuotojų surengtą ir ta pačia proga atidarytą Žemaičių vyskupijos ganytojų portretų galeriją. Ją pristačiusi menotyrininkė dr. Laima Šinkūnaitė sakė, jog ši ekspozicija muziejuje – tai istorinio teisingumo atkūrimas. Mūsų dienas pasiekusi XVII a. pab. – XX a. I pusėje suformuota Žemaičių vyskupų portretų galerija buvo atvežta į Kauną, kai caro valdžia čia iš Varnių perkėlė Žemaičių vyskupijos centrą. Portretai iki Antrojo pasaulinio karo puošė Kauno kunigų seminarijos didžiąją salę. Sovietmečiu dauguma jų atsidūrė dabartiniame Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 2009 m. jie buvo grąžinti Kauno arkivyskupijos kurijai ir perduoti arkivyskupijos muziejui.
Pasak miesto muziejaus vadovų, „šiuo metu Kauno arkivyskupijos muziejus gali pasidžiaugti ne tik didžiausiu, bet ir bene geriausiai išlikusiu portretų rinkiniu Lietuvoje. Parodoje eksponuojami 29 portretai iš šio rinkinio: nuo pirmojo Žemaičių vyskupo Motiejaus I iki Mečislovo Paliulionio. Skirtingo meninio lygio portretai ne kartą kopijuoti. Ganytojų atvaizdai yra panašaus formato, pusfigūrio portreto tipo, nutapyti aliejiniais dažais. <...> Ganytojai pavaizduoti su tradiciniais vyskupų drabužiais ir regalijomis. Beveik visų portretų apačioje įkomponuotos lotyniškos inskripcijos, kuriose pateikiamos trumpos vyskupų charakteristikos“.
