Atsisveikinimas su mons. Alfonsu Svarinsku (2014 07 19–21)Fotografijos Liutauro Serapino
Liepos 21 d. Lietuva atsisveikino su monsinjoru Alfonsu Svarinsku, kuris iškeliavo pas Viešpatį liepos 17 d. Vilniuje eidamas devyniasdešimtuosius metus.
Mons. Alfonsas Svarinskas liepos 19 d. buvo pašarvotas Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios kriptoje, o sekmadienį, liepos 20 dieną, vidudienį karstas perkeltas į Šv. Ignoto bažnyčią. Abi dienas atsisveikinti su Lietuvos laisvės gynėju, garbiuoju dvasininku atėjo daugybė žmonių, tarp jų ir valstybės vadovai.
Minia žmonių iš visos Lietuvos atvyko palydėti jo liepos 21 d., pirmadienį, į paskutinę žemiškąją kelionę – amžinojo poilsio vietą monsinjoro kovos draugų – Lietuvos partizanų – kapinėse netoli Ukmergės. 11 valandą monsinjoro karstas iš Šv. Ignoto bažnyčios buvo atneštas Vilniaus senamiesčio gatvėmis į arkikatedrą baziliką. 12 valandą laidotuvių šv. Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, koncelebravo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, LVK Pirmininkas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kitų Lietuvos vyskupijų ordinarai bei jų pagalbininkai vyskupai, beveik kaip šimtas Lietuvos kunigų.
„Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas“, – sakė arkivyskupas S. Tamkevičius Mišių homilijoje.
Joje ganytojas paliudijo apie paskutinį susitikimą Vilniaus ligoninėje, kai monsinjoras išreiškė norą atgulti amžinojo poilsio šalia savo brolių Lietuvos partizanų. Šio kunigo, kuris kunigystės šventimus priėmė kalėjimo lageryje iš tokio paties kalinio vyskupo, nepajėgė sulaužyti bolševizmo mašina, o savo budeliams jis prašė Dievo gailestingumo. Homilijoje prisiminta, kaip nuoširdžiai monsinjoras patarnaudavo savo parapijų tikintiesiems: sovietmečiu žmonės būriais važiuodavo pasiklausyti jo pamokslų, o nuoširdus bendravimas ypač traukė jaunimą. Ir nepriklausomoje Lietuvoje monsinjoras buvo nenuilstantis kovotojas su blogiu, kovotojas už tikrąsias gyvenimo vertybes.
„Štai kas buvo toji stiprybės versmė: gilus tikėjimas ir meilė tėvų žemei. Už Dievą ir Tėvynę jis galėjo leistis būti ir nukryžiuotas. Dėl to jis buvo ir liks kunigas legenda", – sakė homiliją užbaigdamas arkivyskupas (visa homilija >).
Po šv. Mišių laidotuvių apeigoms vadovavo arkiv. S. Tamkevičius. Karstą, uždengtą Lietuvos Trispalve, Garbės kuopos kariai išnešė iš arkikatedros kelionei į Ukmergę, skambant šventovės varpams ir su ašaromis palydint daugybei monsinjoro bendražygių, bičiulių, seserų vienuolių, kitų jį pažinojusių bei gerbiančių žmonių.
Dulkstinos partizanų kapinėse visą gyvenimą ištikimai tarnavusį Dievui, Bažnyčiai ir Tėvynei monsinjorą Alfonsą Svarinską pagarbiai minėjo prie kapo duobės atsisveikinimo kalbas sakę Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, LR Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, kiti velionio bendražygiai.
