Moteris, apsisiautusi saule
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 11, 19) – šiuos Apreiškimo knygos žodžius krikščioniškoji tradicija priskiria Švč. Mergelei Marijai. Šiandien apmąstome jos išaukštinimo paslaptį – paėmimą į dangų su siela ir kūnu.
Šventajame Rašte skaitome apie dvi moteris, kurias Kūrėjas buvo vienodai apdovanojęs – tai pirmoji žmonijos motina Ieva ir mūsų Gelbėtojo motina Marija. Abi jos turėjo nuodėmės nepažeistą prigimtį ir nemirtingumo dovaną. Abi šios moterys žinojo, ko Dievas iš jų nori ir koks yra tikrasis kelias į žmogiškąją laimę. Tačiau jos turėjo laisvę klausyti Dievo ar abejoti Jo meilės planu.
Gundytojo žodžiai, paskatinę Ievą suabejoti Dievu, tikriausiai nebūtų radę atgarsio jos širdyje, jei prieš tai ji pati nebūtų abejojusi, kodėl Dievas kai ką leidžia, o kai ką draudžia. O gal tai, ką Dievas draudžia, yra didelis gėris, kurį pasirinkusi ji bus dar laimingesnė?
Gundytojas visuomet ieško žmogaus silpnos vietos ir tinkamos progos sukelti abejonę Dievo nustatyta tvarka. Jis tikriausiai pasinaudojo Ievos abejone ir ją pakurstė, pasakydamas: „Jūs tikrai nemirsite. Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 4–5). Melagis ir melo tėvas šėtonas patį Dievą bando paversti melagiu ir teigia, kad Jis pirmiesiems tėvams kalbėjęs netiesą. Ieva paklausė gundytojo, ir tai buvo jos ir iš jos kilsiančios žmonijos nelaimė. Ieva pažino, kas yra bloga, bet to blogio buvo pažeminta ir pavergta. Panašiai nutiko ir jos vyrui Adomui.
Dievas kiekvieną žmogų apdovanoja labai brangiomis dovanomis, kurios jį išaukština: protu, kuriuo pažįstame pasaulį ir patį Dievą, meile, kuria apglėbiame žmones ir visą Dievo kūriniją, laisva valia, kuri leidžia būti ne užprogramuotais robotais, bet laisvais Dievo kūrinijos viešpačiais.
Tačiau šios Dievo dovanos tik tuomet išaukština žmogų, kai jomis pasinaudojama pagal Dievo planą. Antraip jos gali nešti didelę nelaimę. Protą galima panaudoti blogiui kurti ir kitiems žmonėms pavergti. Atome glūdinčiai energijai atrasti reikėjo genialaus proto, tačiau tos energijos panaudojimas ne žmogaus gerovei, bet atominei bombai sukurti sunaikino Hirosimoje ir Nagasakyje šimtus tūstančių žmonių. Panašiai nutinka su meile. Meilė augina šventuosius, panašius į šv. kun. Maksimilijoną Kolbę, Aušvico lageryje savo gyvybę paaukojusį šeimos tėvą, į pal. Kalkutos Motiną Teresę, globojusią tūkstančius apleistųjų. Tačiau mylint tik save ir tuos, iš kurių tikimasi naudos, žmogus tampa beširdžiu egoistu. Tokie žmonės yra skaudžiausi visuomenės pūliniai. Turint laisvę, galima žemėje kurti rojų, bet ja neatsakingai naudojantis galima tapti panašiems į demonus.
Šventojo Rašto puslapiuose pirmą kartą sutinkame Mariją per angelo apreiškimą. Marija suvokia, ko Dievas iš jos nori, bet dar nesupranta, kaip tai įvyks, nes ji nepažįsta vyro. Išgirdusi angelo atsakymą – „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu: todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35) – Marija nesvyruoja, bet tuojau atsako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man taip, kaip tu pasakei!“ (Lk 1, 38). Nuo šios akimirkos visuose savo gyvenimo įvykiuose, ar jie buvo džiaugsmingi ar pilni nerimo bei skausmo, ji visuomet Dievui sakė „taip“. Tobulas klusnumas Dievui Mariją išaukštino iki dangaus. O neklusnumas Ievą nužemino iki kančios ir pavergimo. Dievas tarė moteriai: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą,– skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi vyro, o jis valdys tave“ (Pr 3, 16). Dabartinis feministinis judėjimas bando išgelbėti moterį, kovodamas už jos teises, tik, gaila, užmiršta, kad svarbiausias ir vienintelis išsigelbėjimo kelias tiek moteriai, tiek vyrui yra tobulas klusnumas Dievui. Kito kelio nėra, o tik nevykę bandymai lopyti sudėvėtą drabužį.
Marijos išaukštinimo šventei skirtoje Evangelijoje Marija kalba: „Mano siela šlovina Viešpatį <...>, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“ (Lk 1, 47–48). Šie Marijos žodžiai yra tarsi raktas, leidžiantis įeiti į jos didybės slėpinį. Marija Dievo akyse tampa labai didele ir išaukštinta labiau už visus kūrinius, nes ji suvokia savo mažumą, trapumą ir visiškai pasitiki savo Viešpačiu. Ji nesiekia, kaip Ieva, būti panaši į Dievą, tik nori būti kukli Viešpaties tarnaitė. Tačiau Marija suvokia, kad būdama tokia bus Dievo palaiminta ir išaukštinta: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. Nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 48–49).
Marijos Ėmimo į dangų šventėje mes džiaugiamės antrosios Ievos išaukštinimu ir kontempliuojame tą kelią, kuriuo Marija ėjo per visą savo gyvenimą iki užmigimo Viešpatyje. Tai tobulo klusnumo ir Dievu visiškai pasitikinčio nuolankumo kelias. Šį kelią geriau galime suvokti, žvelgdami, kuo tapo, Dievo neklausydami, šviesūs angelai. Apreiškimo knygoje skaitome: „Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas <...>. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių“ (Apr 12, 3–4). Kam nieko nesako Šventasis Raštas, teapsidairo aplink save ir pamatys, kiek ta slibino uodega nužeria į moralinį purvą pačių geriausių žmonių.
Žmogus, pabandęs atsisėsti į Dievo vietą, greitai aplink save pradeda sėti mirtį ir palieka griuvėsius. Kas neprisimena demoniškų Stalino ir Hitlerio valdymo vaisių – koncentracijos stovyklų, dujų kamerų, badu išmarintų milijonų ukrainiečių ir Gulago salyno, teapmąsto dabartinių puikybės ir ambicijų apsėstų diktatorių elgesį, keliantį baimę beveik visam pasauliui.
Kiekvienas iš mūsų esame laisvas rinktis Ievos ar Marijos kelią. O mūsų gyvenimo vaisiai bus tokie, kokį kelią pasirinksime. Prašykime į dangų paimtąją Švč. Mergelę Mariją, kad turėtume dieviškos išminties ir drąsos visuomet rinktis jos kelią, o gundytojui visuomet atsakyti, ką jam atsakė gundomas Jėzus : „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: „Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10). Maldaukime Švč. Mergelę Mariją, kad mūsų Seimo nariai atmestų gundymą priimti eutanazijos įstatymą, atversiantį duris neparankių žmonių – kenčiančių ligonių ar neįgalių vaikų – žudymui.
