Pranašo misija
Pranašas Ezekielis Dievo vardu kvietė tremtyje gyvenančius tautiečius palikti nuodėmės kelią ir būti ištikimus Dievui. „Surinksiu jus iš visų kraštų <...>. Nuplausiu jus tyru vandeniu. <...> Duosiu jums naują širdį<...> kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. <...> Jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas“ (Ez 36, 24–28).
Pranašai buvo reikalingi ne tik Senojo Įstatymo laikais, jie ne mažiau reikalingi ir šiandien. Pranašo misija yra ne spėti apie ateitį, bet Dievo vardu nurodyti kelią, kuriuo žmonės turi eiti, kad nepaklystų laikmečio džiunglėse. Pranašo misija yra budinti žmonių sąžines, kad jos jautriai priimtų Evangelijos žinią. Šią pranašo misiją yra pašaukti atlikti vyskupai ir kunigai.
Jėzus savo palyginimu apie vestuvių pokylį kalbėjo apie būtinybę saugoti ryšį su Dievu, nes tai yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą. Šį gyvenimą Jėzus prilygino vestuvių pokyliui, į kurį ateinama su puošniausiu drabužiu. Vyskupai ir kunigai yra pašaukti padėti žmonėms išsaugoti tą vestuvių drabužį, apie kurį kalbėjo Jėzus, o jeigu jis supurvinamas, padėti jį išbalinti Sutaikinimo sakramentu. Uolūs, šventi, savo tarnystę gerai atliekantys kunigai yra didelis Bažnyčios turtas.
Šiandien Bažnyčios kalendoriuje yra įrašytas vardas vieno švento kunigo, tapusio vyskupu, vėliau Venecijos patriarchu ir popiežiumi Pijumi X. Jo tarnystės šūkis buvo: „Visa atnaujinti Kristuje!“ Ateitininkų tėvas prof. Pr. Dovydaitis šį Pijaus X šūkį parinko kaip ateitininkų vėliavą. Šv. Pijus X, nors ir miręs prieš šimtą metų, yra aktualus ir šiandien, nes nurodė kryptį, kaip galima atnaujinti krikščioniškąjį gyvenimą. Pijus X leido vaikams priimti šv. Komuniją ir paragino, kad tikintieji dažnai artintųsi prie Dievo stalo, nes tik vienybėje su Eucharistiniu Jėzumi bus pajėgūs gyventi Evangelijos šviesoje.
Šiandien prisimename prieš mėnesį į Tėvo namus iškeliavusį monsinjorą Alfonsą. Jis turėjo pranašo dvasią. Kai Lietuvą gaubė prievartą ir nelaisvę nešanti sistema, kai ji norėjo palaidoti bet kokią laisvės viltį, kai ji norėjo išrauti iš žmonių, ypač iš jaunimo, širdžių tikėjimą į Dievą, kai daugelis buvo praradę viltį, kun. Alfonsas tikėjo ir turėjo viltį, kad šiai prievartai galima ir reikia pasipriešinti. Ir jis darė viską, o gal net daugiau, ką anuomet buvo galima padaryti.
Jis priešinosi prievartai, remdamas partizanų laisvės kovą, skelbdamas tiesos žodį ir žadindamas žmonių viltį.
Jis drąsiai skelbė Dievo žodį. Už savo įtaką Kulautuvos jaunimui antrą kartą buvo suimtas ir išsiųstas į lagerį. Sugrįžęs jis su ne mažesniu uolumu atliko kunigo pareigas, net ir tas, kurias draudė sovietiniai įstatymai. Baramas, persekiojamas jis nesiliovė budinti žmonių ir visais įmanomais būdais traukė jaunimą į bažnyčią. Jam klebonaujant Viduklėje buvo gera matyti prie altoriaus didelį būrį vaikų ir dar didesnį būrį mergaičių adoruotojų. O juk tuo metu daugelis kunigų šitai daryti paprasčiausiai bijojo.
Mons. Alfonsas matė, kokią nepataisomą žalą Lietuvos žmonėms neša alkoholis, ir buvo vienas iš uoliausių blaivybės platintojų. Laiku ir nelaiku skleidė blaivumo idėjas, ir šis darbas nešė gražių vaisių.
Lietuvos pavergimas mons. Alfonsą tarsi įpareigojo visais galimais būdais artinti laisvės rytą. Jis visuomet turėjo viltį, kad priespauda turės pabaigą. Net ir už spygliuotų vielų tos vilties neprarado. Jam pagelbėjo prigimtinis charakteris ir, be jokios abejonės, aiškus tikėjimas, kurį išsaugojo per visą gyvenimą. Tai, ką jis skelbė, nebuvo tikėjimo teorija, bet gyva, jo širdyje gyvenanti Geroji naujiena.
Vienas žurnalistas manęs paklausė: „Ar mons. Alfonsas buvo šventas kunigas?“ Jis buvo šventas savo uolumu, savo ištikimybe Dievui, bet buvo šia žeme einantis, todėl kartais parpuolantis, bet tuojau prisikeliantis kunigas. Jis išsaugojo savo pažadus, duotus Kunigystės šventimų dieną, ir nepadarė Bažnyčiai skausmo dėl kokios nors rūšies neištikimybių. Net popiežius Pranciškus save vadina nusidėjėliu, kuriam reikia dažnai atsiprašyti Dievą. Mons. Alfonsas taip pat dažnai eidavo išpažinties, nes suprato, kad vienybė su Viešpačiu yra svarbiau už viską. Vestuvinis malonės drabužis reikalingas ir pranašui, besibeldžiančiam į žmonių širdis. Kunigui ne mažiau už pasauliečius reikalingi Atgailos ir Eucharistijos sakramentai. Kiek jis jais vaisingai pasinaudoja, tiek jis turi dvasinės jėgos ir šviesos.
Bažnyčia iš kunigų laukia labai daug. Jie negali būti drungni ir abejingi, kai aplinkui keroja blogis. Mons. Alfonso gyvenime ir tarnystėje to drungnumo tikrai nebuvo. Dėkokime Dievui už visa, ką jis nuveikė, ir melskimės už dabar tarnaujančius kunigus, kad gerai atliktų pranašo, mokytojo ir uolaus Kristaus tarno misiją.
