Padėka už laisvę
Jėzaus mokiniai ilgą laiką puoselėjo svajonę, kad draugystė su Galilėjos Mokytoju jiems užtikrins lengvą ir saugų gyvenimą, tačiau šis troškimas subliūško, Jėzui bekalbant apie tai, kokie turi būti jo sekėjai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Jėzus priminė, kad siekiant svarbiausių dalykų reikia nebijoti prarasti mažiau reikšmingų: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų ir visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 25–26).
Jėzaus sekimas – tai ėjimas laisvės keliu, nes Jėzus atėjo ne mūsų pavergti, bet išlaisvinti. Norint būti laisvam taip pat tenka daug ko atsisakyti ir turėti drąsos pakelti sunkumus. Už laisvę turime būti pasiryžę sumokėti brangią kainą. Dabartiniu metu šią kainą moka Ukrainos žmonės.
Beveik pusę amžiaus buvome pavergti ir už laisvę sumokėjome labai didelę kainą. Pačią didžiausią kainą sumokėjo mūsų partizanai, kurie nelygioje kovoje su enkavedistų daliniais priešinosi okupantui; vieni iš jų žuvo, kiti buvo nukankinti ar ilgiems metams įkalinti Gulage.
Didelė tautos dalis buvo ištremta į Sibirą. Pavergėjas siekė palaužti tautos laisvės dvasią, kad niekam nekiltų nė minties siekti laisvės. Mūsų tautos žiedas – intelektualai, darbštūs, giliai tikintys mūsų artojai ūkininkai buvo sukišti į gyvulinius vagonus ir nutremti prie Lenos žiočių, į Altajų ar kitas tolimas Sibiro vietas. Jie buvo pasmerkti gyventi nežmoniškai sunkiomis sąlygomis arba mirti ir niekada neišvysti tėvų žemės.
Lietuvos žmonės patyrė didžiausią terorą, bet jų širdyje laisvės ilgesys nedingo. Jis prasiverždavo pogrindžio spaudoje, piligriminiuose žygiuose ir kitokiomis formomis.
Jau daug metų paskutinį rugpjūčio sekmadienį minime laisvės siekį ir keliaujame į Šiluvą, dėkodami Dievui už laisvę. Kai šie piligriminiai žygiai prasidėjo, buvo gūdus sovietmetis ir tuomet meldėme Aukščiausiąjį, kad padovanotų mums laisvę. Anuometinės piligriminės kelionės į Šiluvą gąsdino pavergėjus, nes jie matė su prievarta nenorinčią susitaikyti lietuvio dvasią. Gąsdino taip, kad net teismais bandė sustabdyti šias keliones, kurių metu buvo tik meldžiamasi.
Baltijos kelias, kuriame rankomis susikibo žmonės nuo Vilniaus iki Talino, taip pat buvo mūsų piligriminė kelionė. Ji ne tik Sovietų Sąjungos vadovams, bet ir visam pasauliui aiškiai ir garsiai pasakė, kad trys Baltijos valstybės nenori nešti jungo, kurį uždėjo Molotovo-Ribentropo paktas. Šį kartą laisvė laimėjo. Laimėjome mes visi. Bet tai buvo tik ilgo ir sunkaus laisvės kelio pradžia.
Mūsų laisvės kelyje, nors ir nejautėme pasaulio galingųjų paramos, nebuvome vienui vieni. Su mumis buvo Dievas, kuriam buvome patikėję savo likimą. Mes tikėjome, kad Kristus mus išvadavo iš nuodėmės ir blogio vergijos, todėl turime saugoti ir ginti ne tik laisvę, bet ir branginti laisvės Kūrėją Dievą. Laisvės dovana įpareigoja ištikimai sekti Kristų.
Kadangi šis Kristaus sekimas nėra visiškai lengvas, dalis mūsų tautiečių pasiduoda gundymui atskirti laisvę nuo tikėjimo į Dievą – jie nori laisvės, bet nenori Dievo. Iš tikrųjų nori neįmanomo dalyko. Laisvė be Dievo kuria chaosą, iš kurio išauga antikristo karalystė. Šiuo metu nereikia būti labai pastabiems, kad pamatytume tokias apgailėtinas apraiškas mūsų dabartyje.
Kas nutinka, kai laisvė atskiriama nuo Dievo? Žmonės pradeda neatsakingai ja naudotis ir jos nebranginti. Jie pradeda manyti, kad laisvė – tai galimybė kitų sąskaita siekti egoistinių interesų. Iš tikrųjų laisvė yra ne anarchija, bet galimybė išskleisti prigimtines galias, darant gera ne tik sau, bet ir visuomenei bei Lietuvai.
Laisvė be Dievo yra pats tiesiausias kelias į didelę vergovę. Šiandien aplink save matome daug žmonių, kurie sakosi nusivylę laisve, nes ji neatnešė to, ko iš jos tikėjosi. Jeigu jie turėtų drąsos, beveik visi pripažintų, kad nieko nedarė, nes mylėjo tik save pačius ir tik savimi rūpinosi. Matome žmonių, kurie yra tapę alkoholio, narkotikų, sekso ir daiktų vergais. Laisvė be Dievo yra trapi, dažnai pražūtinga.
Tikėjimas rodo saugiausią ir tikriausią laisvės kelią – Dekalogą. Laikykis Dievo įsakymų, ypač meilės įsakymo, ir būsi laisviausias žmogus pasaulyje. Net įkalinti mes jautėmės laisvi. Gyvenk sąžiningai, klausyk Dievo balso, kalbančio per sąžinę, ir niekas nepajėgs tavęs pavergti.
