Ilgametė ištikimybė
Atrodo, tik vakar sveikinome ir dėkojome Dievui už mons. Vytauto kunigystės 65-erius metus. Šiandien vėl dėkojame Dievui už monsinjoro gyvenimą, už jo tarnystę Bažnyčioje 66 metus ir palydime į gerojo Tėvo namus. Jis visą gyvenimą apie šiuos namus mąstė, dėl jų pasirinko kunigystę, kad galėtų daugeliui parodyti saugų kelią pas dangaus Tėvą.
Mišių Evangelija priminė Kristaus palaiminimus. Šie palaiminimai yra kelias, kuriuo turi eiti visi ištikimi Jėzaus sekėjai. Šiuo keliu mons. Vytautas keliavo per visą savo sąmoningą gyvenimą.
Tėvų darbininkų namuose jaunas berniukas pažino Jėzų ir išmoko su juo bendrauti. Jei ne šios tikėjimo pamokos, vargu ar jaunuolis būtų peržengęs Kauno kunigų seminarijos slenkstį. Jį peržengė neramiais 1943 metais, kai jau darėsi vis aiškiau, į kur krypsta pasaulinis karas, Lietuvai ir Bažnyčiai nežadėjęs nieko gero.
Anuomet Kunigų seminarijoje medžiaginės sąlygos buvo gana sunkios, nes visi jautė karo meto ir pokario sunkumus. Tačiau tos nelengvos sąlygos jaunus klierikus grūdino. Šia prasme bet kokie sutinkami sunkumai yra Dievo dovana, jeigu tik juos panaudojame sau patiems ugdyti.
Sovietinė valdžia, aiškiai besivadovaujanti antibažnytine politika, iškart nutarė Kunigų seminariją sumažinti perpus, todėl klieriko Vytauto kursui kunigystės šventimai buvo suteikti dar nebaigus Seminarijos kurso. Jį reikėjo pabaigti jau būnant kunigu. Seminarijos rektorius skaudama širdimi pasiūlė klierikams rimtai pagalvoti ir, jei kurie turi nors kiek abejonių, Seminariją palikti, nes reikėjo tilpti į valdžios nustatytus rėmus. Tokiu būdu iš 300 klierikų Seminarijoje liko tik 150.
Nuo 1948 metų kun. Vytautas pradėjo savo kunigiškąją tarnystę ir ją ištikimai vykdė per visus 66 metus. Vikaras, klebonas, kurijos kancleris, teologijos profesorius, giedojimo mokytojas, seserų kapelionas – toks platus jo tarnystės spektras. Ir visur, kur jis tarnavo, paliko pačius gražiausius kunigiškos tarnystės vaisius. Pirmą kartą apie kun. Vytautą išgirdau, vikaraudamas II Alytaus parapijoje; jis tuo metu dirbo Jiezno parapijos klebonu ir aplinkui sklido šviesus gandas apie gerą, darbštų ir pamaldų kleboną.
Tarnauti žmonėms mons. Vytautui buvo didžiausias džiaugsmas. Gero, švelnaus, ramaus būdo kunigas kaip magnetas traukė žmones. Tačiau mons. Vytautas žmones traukė ne prie savęs, bet prie Dievo. Ne visiems šitaip pasiseka.
Vienu metu mons. Vytautui teko dirbti Kaišiadorių kurijos kancleriu, bet šios gana aukštos pareigos jo nežavėjo, juo labiau sovietiniais metais, kai valdžia visais įmanomais būdais kišosi į kurijos darbą. Prie pirmos progos nuo šių pareigų atsisakė, likdamas tarnauti žmonėms.
Kai Tarpdiecezinei Kauno kunigų seminarijai reikėjo dogminės teologijos dėstytojo ir giedojimo specialisto, dėmesys nukrypo į Vievyje besidarbuojantį kun. Vytautą. Tokiu būdu nuo 1983 m. kun. Vytauto gyvenimas bus surištas su Kunigų seminarija ir vėliau, Lietuvai atgavus laisvę su Teologijos fakultetu. Kai grįžau iš lagerio ir buvau paskirtas Kunigų seminarijos dvasios tėvu, radau kun. Vytautą einantį Seminarijos prefekto pareigas.
Geras, bet reiklus prefektas klierikų buvo gerbiamas. Visiems jis buvo tėviškas ir švietė savo gražiu pavyzdžiu. Atkūrus prie
VDU Teologijos fakultetą, kun. Vytautas ilgus metus dėstė dogminę teologiją. Jis susigyveno su seminarija, klierikais ir Kauno arkivyskupija. Vienu metu jis paprašė savo vyskupą, kad leistų jam visą laiką darbuotis Kauno arkivyskupijoje.
Dvidešimt dvejus metus monsinjoras, kaip rektorius, tarnavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir buvo seserų benediktinių kapelionu. Jos galėtų daugiausiai pasakyti gerų žodžių apie šį ištikimą Dievo vyrą, kuris pridėjęs ranką prie arklo nesidairė atgal, bet ramiai ir tvirtai ėjo į priekį ir vedė visus, kurie buvo pavesti jo dvasinei globai. Pastaruoju metu, būdamas jau garbaus amžiaus, monsinjoras jau nepajėgė aprėpti vis augančių Šv. Mikalojaus bendruomenės poreikių.
Kristaus Evangelijoje girdėjome palaiminimą: „Palaiminti romieji – jie paveldės žemę“. Mes tikime, kad mons. Vytautas paveldėjo dangų.
Kunigams ne visuomet pasiseka išlaikyti pusiausvyrą tarp dvasinių ir medžiaginių dalykų. Mons. Vytautas nebuvo vienuolis, bet medžiaginius reikalus tvarkydamas sugebėjo elgtis vienuoliškai. Nesusikrovė turtų, nes jų nekrovė. O tai, ką turėjo, sugebėjo labai gražiai išdalinti, ir už tai esame laimingi, kad jam niekas nepritaikys rašytojos Žemaitės kalambūro, kad kunigo naudą velniai gaudo. Mons. Vytautas ir žemiškas gėrybes sugebėjo taip tvarkyti, kad jos neštų naudą Bažnyčiai ir visiems žmonėms.
Galima būtų daug kalbėti apie jo uolų tarnavimą, teikiant Sutaikinimo sakramentą ir visuose kituose dvasiniuose patarnavimuose. Į visus žmones jis žvelgė Jėzaus akimis ir jautė už juos atsakomybę prieš Dievą.
Todėl su dideliu skausmu atsisveikiname su mons. Vytautu, nes jis atstovauja kunigams, perėjusiems didelius išmėginimus, bet sugebėjusiems išlaikyti kunigystės šventimų pasiryžimus, gyvą tikėjimą, evangelinį dvasingumą ir pilną ištikimybę Evangelijai. Jis gyveno tuo, ką tikėjo ir ką skelbė. Teapdovanoja už tai Viešpats jį amžinąja šviesa ir ramybe savo artumoje.
