Kelias per dykumą
Pranašo Izaijo knygoje skaitome: „Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais“ (Iz 40, 3–4).
Apie kokią dykumą pranašas kalba? Per dykumą izraelitai keliavo iš vergovės į laisvę. Dykumos keliais ši tauta grįžo iš Babilono vergijos į Jeruzalę. Tačiau pranašas kalba ne apie šią, geografinę dykumą; būna ir dvasinė dykuma.
Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ šitaip apibūdina dykumą: „Kai kur atsirado dvasinių „dykumų“, tai visuomenių, trokštančių statydinti be Dievo ar naikinančių savo krikščioniškąsias šaknis, rezultatas. Kitose šalyse smurtinis priešinimasis krikščionybei verčia krikščionis slapta praktikuoti tikėjimą savo mylimoje šalyje. Šitai yra dar viena labai skausminga dykumos forma. Net sava šeima ar darbo vieta gali būti dykynė aplinkoje, kurioje privalu išlaikyti bei stengtis skleisti tikėjimą“ (86).
Popiežius, kalbėdamas apie visuomenes, naikinančias savo krikščioniškas šaknis ir planuojančias statyti ateitį be Dievo, neminėjo Europos vardo, kas mums ir taip aišku. Nors Europa susikūrė ant aiškių krikščioniškų pamatų, pastaruoju metu tos krikščioniškos šaknys tiesiog užmirštamos arba ignoruojamos. Europos Sąjungos vadovų kuriamoje ideologijoje Dievui nepaliekama vietos, o šią vietą turi užimti žmogus, kuriam svarbios tik jo asmeninės teisės.
Paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius atkreipia dėmesį, kad šiuo metu daugelis žmonių keliauja per prievartos dykumą. Mes tą prievartą jau baigiame užmiršti, o daugeliui Artimųjų Rytų, Azijos ir Afrikos žmonių ta prievartos dykuma, per kurią priversti eiti, yra kruvina dabartis. Informacijos priemonės nuolat praneša skaudžių faktų, kaip žmonės yra prievartaujami išsižadėti tikėjimo ir žudomi.
Dar yra labai pavojinga prietarų dykuma. Žmogui įgimta ieškoti Dievo, bet jei jam nepasiseka turėti aiškų tikėjimą, šio vietą greitai užima įvairūs regėjimai, apreiškimai, pranašystės. Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie krikštija mirusius vaikus, gydo užkalbėjimais, skelbia pasaulio pabaigą ir t. t. Šioje dykumoje kartais pasiklysta net pamaldūs tikintieji. Jie platina Bažnyčios nepatvirtintus dalykus ir jais tiki beveik daugiau nei Šventuoju Raštu. Tai paklydimo dykuma, per kurią reikia tiesti kelią Dievo link.
Dykuma gali būti žmogaus širdyje, jei jis savo dvasią nuolat maitina tik televizija ir internetu ir jei žemiški rūpesčiai tarsi debesys paslepia Dievo veidą. Dykumą gali sukurti juodas pesimizmas, kai įtikima, kad mūsų visuomenėje nieko nėra gero, o ateityje tikriausiai bus dar blogiau. Dykuma gali būti mūsų mąstymas, jei nekritiškai priimame tai, ką girdime iš komunikavimo priemonių, ir plaukiame paskui daugumą, kuriai užtenka „duonos ir žaidimų“, o save pateisiname, mąstydami, kad visi taip daro.
Todėl visai nesvarbu, kur – mus supančioje politinėje aplinkoje, visuomenėje, kultūroje ar savo širdyje – sutinkame dykumą, – esame raginami tiesti Viešpačiui kelią.
Tačiau gali būti palaiminta dykuma, kuri padeda surasti Dievą ir gyvenimo prasmę. Prisiminkime Šventąjį Raštą, kuriame pasakojama, kaip Dievas pašaukė Mozę, kad šis išvestų tautą į dykumą Jo pagarbinti. Šioje dykumoje Mozė vedžiojo tautą keturiasdešimt metų iki tolei, kol ji atsikratė stabmeldystės ir visiškai atsigręžė į Dievą. Pirmaisiais amžiais Dievo artumos ieškodami žmonės patys pasitraukdavo nuo kitų į dykumą, melsdavosi, pasninkaudavo ir gilindavosi į tikėjimo slėpinius. Šios tylos dykumos mūsų amžiaus žmonėms labiausiai ir trūksta.
Ieškant Dievo artumo, pirmiausia reikia susikurti tylos dykumą savo širdyje, nes mūsų gyvenime nežmoniškai daug triukšmo. Mes skubame, bėgame, mus apkurtina reklamos gausa, kurią randame ne tik savo pašto dėžutėse, televizijoje, – ji atakuoja mus net per išmaniuosius telefonus; kartais neatsispiriama pagundai net per Mišias atsakyti į telefono skambutį. Šis triukšmas ir skubėjimas nepastebimai tolina mus nuo Dievo, kurio kalbą galima girdėti tik tyloje. Kai susikuriame tylą – paimame į rankas Šventąjį Raštą ar gerą religinę knygą, dalyvaujame adventiniame susikaupime ar rekolekcijose, – pajuntame, kad Dievas tampa mums artimesnis.
Adventas skirtas ne mugėms, ne koncertams, ne kalėdinėms dovanoms ieškoti ir ne nukainuotoms, nereikalingoms prekėms pirkti, bet tiesti keliui Jėzaus link.
