Dievo žodis sudeda visus reikiamus taškus, skirtus gerai šeimai apibūdinti. Siracido knygoje skaitome: „Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį“ (Sir 3, 3–4). Apaštalas Paulius primena: „Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 18–20). „Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6,1–4).
Šventoji Šeima gyveno Dievo žodžio šviesoje. Evangelistas Lukas aprašo, kaip Jėzaus gimdytojai pirmagimį berniuką paaukoja Dievui ir kaip po to šis berniukas augo pilnas išminties, ir „Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2, 40).
Laimingą šeimą sudaro tėvai, vaikai ir nematomas Dievas, savo gailestinga meile lydintis šią mažą bendruomenę džiaugsmingais, o kartais ir sunkiais šios žemės keliais. Ten, kur šeimoje klausoma Dievo, vyrauja susiklausymas ir pagarba vieni kitiems, ten vaikai, kaip Jėzus Nazarete, auga metais, išmintimi ir Dievo malone. Bėda prasideda tuomet, jei šeimoje nelieka vietos Dievui. Kur neklausoma Dievo, ten sunkiai įmanomas ir tėvų bei vaikų susiklausymas. Tai kalba Dievo žodis ir tai akivaizdžiai matome gyvenimo tikrovėje.
Į ką atsiremti žmonai, jei vyras elgiasi despotiškai? Ir kaip vyrui netapti despotu, jeigu jis save laiko dievu? Kaip vaikams paklusti savo sąžinės balsui, jei tėvai klauso ne Dievo, bet savo užgaidų? Su dideliu nerimu ir skausmu stebime nesusikalbančias, meile nusivylusias ir byrančias šeimas. Su ne mažesniu skausmu matome tūkstančius vaikų, neturinčių, kam pasakyti „tėveli“ ir „mama“.
Kiekvienam žmogui reikalinga šeima. Net ir vienuoliai, atsisakydami kraujo ryšiais grįstos šeimos, gyvena vienuoliškoje šeimoje, su kuria dalijasi viskuo: pastoge, valgiu, meile ir susiklausymu. Vyskupijos kunigai taip pat gyvena kunigiškoje šeimoje, ir vargas kunigui, jei jis nuo tos šeimos izoliuojasi ir bando gyventi kaip atsiskyrėlis. Jis pasmerkia save nukunigėjimui.
Užbaigiame Šeimos metus. Lietuvos vyskupai drauge su broliškų krikščioniškų konfesijų vadovais buvo pasirašę memorandumą ir 2014 metus paskelbę Šeimos metais, siekdami visų žmonių dėmesį atkreipti į šeimos instituciją kaip į be galo svarbią Bažnyčiai, visuomenei bei valstybei.
Visose vyskupijose vyko renginiai, skirti besiruošiantiems sukurti šeimas ir jau susaistytiems santuokinio įsipareigojimo ryšiais. Didelė šventė vyko Kauno Žalgirio arenoje, už šeimas meldėmės Šiluvoje užbaigiant Šeimos metus Vilniuje Litexpo rūmuose sausio pradžioje vyks šeimų šventė „Šeimadienis“. Tačiau patys gražiausi ir didžiausi šeimų renginiai nepajėgūs pakeisti žmogaus mąstymo, jei jis yra praradęs krikščioniškąją dimensiją. Žmogus pradeda suvokti šeimą kaip didelę Dievo dovaną tuomet, kai atidžiai įsiklauso į Dievo žodį ir bando jį padaryti savo gyvenimo keliu. Tuomet įvyksta stebuklas: sekuliarioje ir šeimai dažnai priešiškoje aplinkoje matome gyvuojančias labai gražias šeimas, kuriose tėvai džiaugiasi savo vaikais ir abipuse pagarba bei meile.
Iš Šventosios Šeimos mūsų šeimos gali pasimokyti trijų dalykų: tylaus ir džiaugsmingo Dievo atėjimo į žemę ir žmogaus gyvenimo slėpinio kontempliavimo, tarpusavio susiklausymo ir visų drauge Dievo valios ieškojimo, taip pat mokosi branginti paprasčiausią kasdienį darbą, nes jį pašventino Dievo Sūnaus rankos.
Švęsdami Šeimos metus, džiaugėmės Romoje vykusiu Vyskupų Sinodu. Iš viso pasaulio susirinkę vyskupai ieškojo būdų, kaip paremti šeimas, kurioms pasisekė išsaugoti Šventosios Šeimos pavyzdį, ir kaip padėti toms šeimoms, kurios išgyvena krizę. Tačiau Šeimos metai nebuvo ramūs ir šeimos vertybės nerado deramo dėmesio mūsų įstatymų leidėjų sprendimuose. Nors 106 Seimo nariai pasirašė, jog reikia Konstitucijos 38 str. papildyti sakiniu: „Šeima sukuriama sudarius santuoką“, šio įstatymo svarstymas, atrodo, ilgam nugulė Seimo komitetų stalčiuose.
Vietoj lytinio ugdymo kai kurie politikai įnirtingai bandė įpiršti lytinio švietimo įstatymą, teikiantį prioritetą ne jauno žmogaus ugdymui ir dvasinei brandai, bet aiškinimui, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų nėštumų. Toks lytinis švietimas visuomet atneša apgailėtinus rezultatus – paauglių nėštumų tik padidėja. Gaila, kad kai kurių politikų sprendimus lemia pinigai, bet ne rūpestis jaunų žmonių gerove.
Šeimos metais taip pat buvo svarstomas Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimas. Jei Seimas žengtų šį pragaištingą žingsnį, Lietuvai būtų padaryta sunkiai pataisoma žala, nes juridinė ir švietimo sistema privalėtų priimti vadinamąją „socialinę lytį“. Tėvai prarastų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, nes Stambulo konvencija įpareigoja griauti tradicinę vyro ir moters sampratą. Kiekviena proga Seimo nariams priminkime, kad mums labai rūpi šeimos ir gyvybės klausimai. Atėjo metas mums, katalikams, būti pilietiškai labai aktyviems, nes kai kurie politikai mano, kad mes esame reikalingi tik rinkimų metu.
Savo rūpesčius dėl Lietuvos šeimų sudėkime prie Betliejaus Kūdikio kojų. Su Dievo pagalba saugokime savo šeimas, o pasitaikančius sunkumus patikėkime Viešpaties gailestingajai meilei.
