Sausio 21 dieną Kauno arkivyskupijos kunigai rinkosi į pirmąją šiemet nuolatinio ugdymo konferenciją. Jai vadovavo arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ. Konferencijos, kuri, kaip įprasta, vyko kurijoje, pagrindinė tema šįsyk buvo skirta Pašvęstojo gyvenimo metams. Apie tai, kaip vienuoliai yra numatę juos praleisti, kuo gyvena šiandien, pasidalyti atvyko Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos pirmininkas kun. Gintaras Vitkus SJ ir Lietuvos moterų vienuolijų vyresniųjų konferencijos pirmininkė ses. Asta Venskauskaitė ACJ bei ses. Agnietė Ivaškevičiūtė OSB, viena ad hoc komiteto Pašvęstųjų metams organizuoti koordinatorių. Po bendros Valandų liturgijos maldos kunigai klausėsi svečių pranešimų, uždavė klausimų, gyvai domėdamiesi aptariama tema. Konferencijoje apžvelgtos ir kitos sielovados aktualijos, būsimi renginiai.
„Šis susitikimas – kad galėtume geriau bendradarbiauti ir tarnauti“, – sakė kun. Gintaras Vitkus SJ, atkreipdamas dėmesį, jog Pašvęstojo gyvenimo metais vienuoliai ir sykiu Bažnyčia svarsto, kaip būti reikalingesniems pasauliui, kaip išeiti iš vadinamosios „komforto zonos“ į didesnį dialogą su žmonėmis.
Konferencijos pradžioje ses. Asta Venskauskaitė ACJ supažindino kunigus su vienuolinio gyvenimo statistika. Lietuvoje veikia 42 moterų ir 13 vyrų vienuolijų (po dvi vyrų ir moterų bendruomenes siekia jomis tapti). 2014 m. moterų vienuolių buvo 615 (8 proc. kontempliatyviųjų ir 91 – apaštalinių), vyrų – 145 (10 kontempliatyviųjų, 82 apaštalinių). Kauno arkivyskupijoje tarnauja 166 seserys (21 bendruomenė). Pasaulio dinamikoje bendras pašvęstųjų skaičius nuo daugiau kaip milijono 1970 m. yra sumažėjęs iki 805 tūkst., o kunigų ir pašaukimų į kunigystę gausėja daugiau, nei vienuolių. Ir Lietuvoje į vienuolines bendruomenes kandidatų ateina mažiau, nei miršta jų narių. Tačiau statistiniu požiūriu Lietuva yra unikali tuo, kad visame pasaulyje vienuolių yra daugiau nei kunigų, o pas mus atvirkščiai.
Vėliau kun. G. Vitkus SJ apžvelgė Pašvęstojo gyvenimo metų siekius, apie kuriuos seseris ir brolius vienuolius bei visą Bažnyčią kviečia mąstyti šiuos metus paskelbęs popiežius Pranciškus. Tėvas Gintaras supažindino su esminėmis popiežiaus apaštališkojo laiško mintimis, atkreipdamas dėmesį, jog Šventasis Tėvas kviečia:
1) dėkingai žvelgti į savo vienuolijos praeitį, jos steigėjų pirminį įkvėpimą pasimokant iš savo istorijos (nenutylint ir joje pasireiškusio žmogiškojo trapumo);
2) aistringai ir džiugiai žvelgti į dabartį ir jos esminį klausimą pašvęstiesiems – ar jie vis dar myli Kristų? Ar geba būti bendrystės kūrėjais?
3) viltingai apkabinti ateitį, savo viltį remiant ne efektinga veikla, bet Kristumi.
Kalbėdamas apie popiežiaus išsakytus Pašvęstųjų metų lūkesčius, kun. G. Vitkus SJ išskyrė juos kaip klausimus, skirtus visiems pašvęstiesiems: ar jų veidas giedras ir džiugus? Ar nori būti bendruomenėje, su kitais žmonėmis? Ar pasitiki Dievo pakvietimu? (Bažnyčia auga patraukdama savo narių laikysena, o ne propaganda ar verbavimu.) Ar moka skaityti laiko ženklus pasaulyje, kuriam reikia prabusti? Ar suvokia Bažnyčios ir žmonijos poreikius, geba į juos kūrybiškai atsiliepti, eiti į pakraščius, angažuotis dėl vargšų? Tėvas Gintaras čia atkreipė dėmesį į sunkiai Lietuvos vienuolijų įveikiamą bendrystės iššūkį išėjus iš pogrindžio, kai neretam nelengva būti bendruomenėje, bendrauti su kunigais ar pasauliečiais. Savo pranešimą kun. G. Vitkus baigė popiežiaus Pranciškaus paraginimu kunigams, vyskupams pašvęstąjį gyvenimą priimti Bažnyčioje kaip dovaną ir dvasinį lobį.
Šioje konferencijoje kunigai buvo pakviesti atnaujinti savo žinias apie pašvęstąjį gyvenimą. Ses. Asta Venskauskaitė ACJ aptarė jo sudedamąsias dalis – Švč. Trejybės atspindį: konsekraciją (Tėvo dovaną – pašauktojo pašventinimą), bendruomeniškumą (kuriant santykius Šventojoje Dvasioje) ir artimo meilės tarnystę (drauge su Kristumi). Vienuoliai laikosi įžadų, nes taip – skaisčiai, paklusniai ir neturtingai – gyveno pats Jėzus. Tačiau įžadai tik priemonė, jų tikslas – Dievo meilė. Vienuoliai tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje (Jėzus vaikščiodamas tarp žmonių juos gydė, mokė, laisvino) ir yra būsimo amžinojo gyvenimo liudijimas ir pranašystė.
Konferencijoje pasidalyta ir apie Kaune sausio 17 d. vykusį vienuolių simpoziumą pasidžiaugiant gausiais dalyviais (per 300 pašvęstųjų), jame išsakytu troškimu savo misijoje ypač stiprinti bendruomeninį gyvenimą, bendrystę ir bendradarbiavimą, taip pat ir su kunigais bei vyskupais. Simpoziumą kaip darbinį ir uždarą vienuolijų susitikimą pristačiusi ses. Agnietė Ivaškevičiūtė OSB pasidalijo ir kitais Pašvęstojo gyvenimo metų planais. Tai ir Permaldavimo diena sausio 30-ąją, Pašvęstųjų diena vyskupijose vasario 2-ąją, Atvirų durų diena vienuolynuose balandžio 25 d., Palapinių šventė rugpjūčio 29 d. Vilniuje, metų užbaigimas Kretingoje ir kt.
Ses. Agnietė OSB atkreipė dėmesį, jog Lietuvos seserims ne visada lengva atliepti visus sielovados poreikius (seserų amžiaus vidurkis – 60 metų ir jų yra mažiau nei kunigų); tačiau kasmet vasario 2-ąją kiekviena įsipareigoja maldai už kiekvieną kunigą bei seminaristą asmeniškai. Vienuolėms (kaip matyti iš simpoziumui rengto klausimyno atsakymų) labai trūksta kunigų, galinčių būti dvasios tėvais. Kiti jų lūkesčiai – tai ir daugiau pagarbos jų pašaukimui bei jo supratimo, priminimas, jog seserys neretai dirba iš pasišventinimo, be tinkamo atlygio už darbą (paminėta, jog 70 proc. seserų turi aukštąjį išsilavinimą, 30 proc. – vidurinį ir aukštesnįjį). Konferencijoje kunigai taip pat buvo paprašyti čia pat raštu atsakyti į nedidelį klausimyną apie pašvęstuosius – savo patirtį santykiuose su vienuolijomis, požiūrį ir poreikius.
Apibendrindamas išsakytas mintis vienuolijų vyresniųjų konferencijos pirmininkas kun. G. Vitkus SJ paminėjo, jog vienuoliai kunigai yra įsitraukę į įvairias sielovados sritis, sykiu atsiprašė, jei kada kyla nesusipratimų, dėkojo kunigams už pagalbą vienuoliams, kurie ypač šiais metais turi paskatą apmąstyti savo misiją Bažnyčioje.
Kunigai savo pasisakymuose, be kita ko, kvietė vienuolijas labiau rūpintis išsamesniais prisistatymais viešojoje erdvėje – lankstinukais, straipsniais ir pan. Iš šio renginio kunigai jau galėjo parsivežti į savo parapijas Pašvęstųjų metų plakatus ir papuošti jais bažnyčias, savo bendruomenių dėmesį atkreipiant, kokius brangius metus Bažnyčia mini šiemet.
Arkivyskupas S. Tamkevičius, dėkodamas svečiams už pasidalijimą, paragino kunigus vienuolius aktyviai dalyvauti vyskupijos bei dekanatų kunigų susirinkimuose, pasidalijo savo pamąstymais dėl katalikiškos žiniasklaidos, ypač atskirų vienuolynų leidžiamų leidinių, kaip labiau suvienyti šioje srityje savo jėgas; taip pat vyresniesiems spręsti vienuolių pervargimo problemą, darbo ir maldos režimą.
Aptardamas kitas sielovados aktualijas arkivyskupas sutelkė kunigų dėmesį į popiežiaus Pranciškaus mintis, išsakytas kunigams ir vienuoliams per vizitą Filipinuose ir raginančias atsivertimą bei sąžinės jautrumą, pacituodamas: „Kaip Kristaus pasiuntiniai, pirmiausia mes patys - vyskupai, kunigai ir vienuoliai – turime priimti į širdis jo sutaikančią malonę. Tai yra, kaip moko šv. Paulius, turime atmesti pasaulio perspektyvą, į viską turime žiūrėti naujoje Kristaus šviesoje. O tai reiškia, kad pirmiausia mes patys turime gerai iškratyti savo sąžinę, išpažinti pralaimėjimus ir nuopuolius, eiti nuolatinio atsivertimo keliu. Pirmiausia mums, kunigams ir vienuoliams, reikalingas atsivertimas ir susitikimas su Viešpačiu kasdieninėje maldoje. Visi mes turime taip gyventi, kad mumyse atsispindėtų Kristaus neturtas. Turime sekti jo klusnumo Tėvui ir tarnavimo vargšams pavyzdžiu. Turime vengti materializmo, kuris užvaldydamas kunigo gyvenimą sukompromituoja jo liudijimą.“ Arkivyskupas akcentavo neturto klausimą, atkreipdamas dėmesį, jog žmonės, ypač jauni, akylai stebi, ar iš tiesų pasišventusieji ar kunigai stengiasi gyventi Kristaus pavyzdžiu, ir paragino labiau rūpintis tarnavimu žmonėms, nei savo materialiniu apsirūpinimu.
Sykiu konfratrai pakviesti solidariai mokėti įnašus į bendru kunigų susitarimu ir arkivyskupo dekretu įsteigtą Paramos kasą. Ganytojas pasidalijo rūpesčiu dėl kunigų, nedalyvaujančių konferencijose, kurios iš tiesų yra kunigiškosios bendrystės galimybė – jose susitinkama ir pabendraujama tarsi šeimoje. Dvasininkai, ypač jauni, paraginti dalyvauti užsiėmimuose, kurie jau rengiami pačių kunigų iniciatyva ir skiriami žinioms pagilinti (užsiėmimai vyks Kauno kunigų seminarijoje, artimiausias vasario 4 d.). Priminta taip pat ir apie jau tradiciniais tapusius vasario 14-sios Valentino dienos kitaip renginius Kaune – jų šįmet jaunimui numatoma visą dieną, o užsibaigs jie šventiniu koncertu „Žalgirio“ arenoje.
Susirinkimas baigtas bendra malda ir agape. Kita kunigų konferencija – vasario 11 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
