Sausio 23 d. Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijoje vyko Kauno I dekanato kunigų konferencija, kurioje buvo kalbama apie pasirengimą nuolatiniam diakonatui ir šios tarnystės perspektyvas. Konferencijoje dalyvavo Kauno miesto parapijų klebonai, bažnyčių rektoriai ir kunigai, ji pradėta bendra Valandų liturgijos malda. Į susirinkusiuosius kreipęsis dekanato dvasios tėvas kun. Severinas Arminas Holocher OFM ragino palyginti tą dieną skaitomą Evangelijos pagal Morkų (3, 13–19) ištrauką su ištrauka iš Apaštalų darbų knygos (Apd 6, 3–4). Jėzus kviečia apaštalus būti su Juo, skelbti Žodį, išvarinėti demonus. Ir diakonai turi būti, pasak Apaštalų darbų knygos, gero vardo, dvasingi, ištvermingi. Reikia nepamiršti, kad pirmiausia turi būti malda. Savo pamąstymus brolis Severinas baigė klausdamas visų dalyvavusiųjų konferencijoje, ar iš tiesų malda jiems yra pirmoje vietoje?
Konferencijai vadovavęs dekanas mons. Vytautas Grigaravičius pirmiausia pristatė einamuosius reikalus. Kunigai buvo paraginti dalyvauti jau tradiciniu tapusiame renginyje „Valentino diena KITAIP“. Buvo informuota, kad nuo vasario 14 iki vasario 16 dienos Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje organizuojama 40 valandų Švenčiausiojo Sakramento adoracija, skirta maldai už Lietuvą (mat šiemet Kovo 11-ąją bus minimos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-osios metinės). Taip pat dekanas kvietė kunigus kiek įmanoma gausiau dalyvauti Vasario 16-ąją 10 val. Prisikėlimo bažnyčioje aukojamose iškilmingose šv. Mišiose už Lietuvą.
Dekano pakviestas pranešimą apie nuolatinį diakonatą ir jo perspektyvas skaitė Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas. Jis pasidalijo savo liudijimu apie tai, kaip nusprendė pradėti rengtis šiai tarnystei, džiaugdamasis bei stebėdamasis, kaip Bažnyčia šią tarnystę išsaugojo ir po Vatikano II Susirinkimo ją prikelia naujam gyvenimui Visuotinėje Bažnyčioje. Tačiau, pasak prelegento, šiandien šią tarnystę reikia atrasti iš naujo mums patiems, vietinėje Bažnyčioje.
Lietuvoje pasirinktas toks pasirengimo modelis, pagal kurį greta pastoracinio ir bendražmogiškojo ugdymo vyksta ir teologinis mokymas. Rengimosi metu, pasak D. Chmieliausko, svarbus ne vien intelektualinis ugdymas, bet ir asmeninis, dvasinis ugdymas. Ne mažiau svarbi sritis yra ir bendrystės tarp vyro ir žmonos, šeimos santykių stiprinimas, nes šiuo metu nuolatiniam diakonatui besirengiančiųjų šeimos yra gana jaunos. Pranešėjas savo mintis apibendrino nuolatinio diakonato tarnystės reikalingumą dabartinei Bažnyčiai, palygindamas ją su tarnaujančio Kristaus Veido sugrąžinimu arba atradimu iš naujo. Pasak jo, šiandienis diakonas turėtų būti artimas šv. Pranciškui Asyžiečiui (kuris, beje, irgi panoro visą gyvenimą likti diakonu). Tai reiškia tarnauti, pasilenkti prie kiekvieno žmogaus taip, kaip Viešpats darė. O tai – nemenkas iššūkis.
Vėliau kalbėjęs Nuolatinių diakonų ugdymo centro vadovas kun. Kęstutis Genys priminė, kad šiame centre diakonai rengiami visai Kauno arkivyskupijai. Pasak jo, diakonas – klebono bendradarbis, kuris pašauktas tarnauti. Nuolatiniai diakonai nekilnojami iš vienos parapijos į kitą. Labai svarbus ir dvasinis rengimasis tarnystei, todėl nuolat organizuojamos rekolekcijos.
Konferencijos pabaigoje dekanas mons. V. Grigaravičius dar informavo kunigus apie kovo 13–14 d. organizuojamą Susitaikymo dieną, kurios metu Kauno arkikatedroje bazilikoje kunigai klausys išpažinčių, paragino klebonus atnaujinti parapijų interneto svetaines, didesnį dėmesį skirti tėvų ir Krikšto tėvų katechezėms. Pabaigoje buvo diskutuojama apie kunigų tarpusavio bendrystės stiprinimą.
