Vasario 11 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje vyko kunigų nuolatinio ugdymo susitikimas, kaip įprasta prasidėjęs bendra Valandų liturgijos dienine malda, šįkart buvo skirtas dideliam nūdienos Bažnyčios iššūkiui – suburti, gaivinti, auginti ir stiprinti parapijas kaip veiklias, atsakingas tikinčiųjų bendruomenes.
Temos aktualumą pristatęs arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, kad svarbu atsiliepti į žmonių lūkesčius Bažnyčios atžvilgiu, ir reikia pastangų, kad parapijos iš tiesų taptų namais, kurie trauktų žmones. Ganytojas trumpai pasidalijo vizito JAV metu atrasta ten labai populiaria knyga „ATSTATYK. Tikinčiųjų pažadinimas, prarastųjų paieška, pastangos, idant Bažnyčia būtų reikšminga. Katalikiškos parapijos istorija“ (aut. Michael White ir Tom Corcoran), kuri įkvepia imtis pastangų kurti gyvą parapijos gyvenimą, nebijant eksperimentuoti ir ieškoti.
Tokiu troškimu pasidalijęs su arkivyskupijos kunigais, vysk. Kęstutis pakvietė šia tema kalbėti Panevėžio vyskupijos kunigą dr. Gediminą Jankūną OFS. Konferencijos svečias pasidalijo praktine patirtimi ir ieškojimais trejus metus tarnaujant Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu, bazilikos rektoriumi, Vadaktėlių bei Upytės parapijų administratoriumi, Lietuvoje pritaikant savo 8 metų studijų bei sielovados Čikagoje žinias, taip pat pasiremiant minėtos knygos (ją pats kunigas verčia bei skelbia parapijos laikraštyje) idėjomis.
„Atvažiavau į Krekenavą entuziazmo kupinas, ėjau, dariau, bet po pusmečio paaiškėjo, jog šiame darbe esu vienas“, – dalijosi kun. Gediminas, prisimindamas, jog tuomet ir iš savo parapijiečių girdėdavęs: „Klebone, ar čia taip reikia? Anksčiau taip nebuvo. Jūs mus tik gražiai palaidokite...“ Dėl to po 11 kunigystės metų ištikusi, paties žodžiais tariant, „profesinė krizė“, kai viskas, atrodo, veikia, bet džiaugsmo mažai.
„Tad kas yra parapija šiandien?“ – retoriškai klausė kunigas, pasidalydamas nerimu, ar netampa parapijos panašios į degalines, kurios kaskart trumpam aplankomos automobiliais, o kunigai – panašūs į jas aptarnaujančius operatorius? Parapijai, pasak kun. Gedimino, kur kas labiau tiktų tinklo (pvz., elektros) įvaizdis, kuris siektų nutiesti daugiau linijų, rasti daugiau abonentų. Kunigas negali pasiteisinti, kad jis nedrąsus, saugiausiai jaučiasi už altoriaus, bet meldžiasi, ir pan. Įveikti savo krizę kun. Gediminui padėjo šiandienė popiežiaus Pranciškaus žinia – padrąsinimas patiems eiti į žmones, nebijoti eksperimentuoti, rizikuoti ir padaryti klaidų. Kunigui, kaip minėta, labiausiai reikia Jėzaus – jei ne su Juo, ne Jam dirba, negali būti jokios sėkmės, jokių rezultatų.
„Svarbiausia – nebūti šioje misijoje vienam“, – pabrėžė konferencijos svečias, vėliau pasidalydamas konkrečiais būdais, kaip įveikė krizę, telkė žmones būti gyva, vieni kitiems reikalinga bendruomene. Tai ir kassavaitinė Šventojo Rašto skaitymo grupelė su parapijiečiais, ir gerai parengta paskaita ta tema jų apmąstymas, kad kiekvienas asmeniškai ir visi kaip bendruomenė galėtų atsiliepti į Dievo žodį. Tai ir finansinė reforma parapijos apskaitoje (suderinta su ordinaru) paieškant naujų galimybių (iš aukų už Mišias ir patarnavimus) išlaikyti svarbius klebono pagalbininkus – parapijos personalą (jam skiria ypatingą dėmesį, ugdydamas vieningumą, lojalumą, kad nedirbtų priešingai; be to, kad parapijoje visada būtų, kas pasitiktų žmones). Kun. Gediminas pasidalijo patirtimi, kaip stengiasi asmeniškai užkalbinti ir pažinti žmones, ypač pritraukti į parapijos gyvenimą vyrus – laimėti juos (sykiu ir šeimą, nes būtent šeimos galva atsako už tikėjimo vertybes) Bažnyčiai, kurios atžvilgiu šie neretai būna santūroki, ir kunigui nelengva pelnyti jų autoritetą.
Dalydamasis, kaip pasiekti atgimimą parapijoje, kun. Gediminas atkreipė dėmesį į kunigų kalbėseną patardamas vengti kandumo, pasyvios agresijos, kuri būtų pykčio, priekaišto žinia ir iš esmės neprakalbintų, o tik dar labiau užvertų žmogaus širdį. Svečias drąsino iš tiesų nelengvai jaunimo sielovadai (pats davė vietos, kur galėtų susirinkti 70 gyventojų turinčio kaimo jaunuoliai; trokšta, kad jaunimas, sekmadieniais patarnaudamas savo parapijos bažnyčioje, taip atverstų ir artimuosius). Atkreipė dėmesį, jog šeimų pastoracija prasideda nuo jų situacijos pažinimo (be kita, pasiūlydamas statistikai skaičiuoti gyventojus ne pavieniui, bet šeimomis), ragino būti jautresnius žmonių žaizdoms, kad jos nebūtų dar labiau jautrinamos (pvz., prieš kvietimą atnaujinti Santuokos pažadus paguosti veikiančia Dievo malone ir tuos, kurie pažadus bažnyčioje atnaujintų būdami vieni).
Savo pranešimą, kuris tęsėsi abi konferencijos dalis, kun. Gediminas Jankūnas užbaigė popiežiaus Benedikto XVI mintimi – būtinumo atsinaujinti savo misijoje pradedant nuo tiesos momento – atvirai ir realiai pažvelgiant, kur ir kokia šiandien yra Bažnyčia.
Trumpą žodį konferencijos pabaigoje taręs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius padėkojo svečiui kun. Gediminui Jankūnui už daug gerų, net provokuojančių minčių, atkreipdamas dėmesį, jog žmonės puikiai mato, ar kunigui jie yra svarbūs, – nuo čia ir prasideda jo santykis su parapijos bendruomene. Nelikus laiko plačiau pasidalyti apie ką tik pasibaigusį Lietuvos vyskupų Ad limina vizitą Romoje, arkivyskupas tik atkreipė dėmesį, jog popiežius Pranciškus, būdamas labai autentiškas, visiems yra gero sielovadininko pavyzdys, kaip reikia pažinti žmones ir jiems tarnauti.
Konferencija užbaigta bendra konfratrų malda ir pietumis kurijoje. Kitas kunigų susirinkimas – kovo 25 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
