Miesto misijų „Kunigai kavinėse“ vakare – susitikimas su t. Antanu Saulaičiu SJ apie išsiskyrusiuosius ir Bažnyčią (2015 02 12) Fotografijos Akvilės Minčinkaitės
Vasario 12 d. Kauno senamiesčio kavinėje „Forto Dvaras“ įvyko antrasis arkivyskupijos rengiamo susitikimų ciklo „Kunigai kavinėse“ vakaras. Susitikti ir pasikalbėti tema apie išsiskyrusiuosius Bažnyčioje su kauniečiais atvyko tėvas Antanas Saulaitis SJ, kuris jau bemaž du dešimtmečius Lietuvoje tarnauja patiriantiems skyrybų skausmą, pasirengimą šiai tarnystei ir praktiką yra įgijęs per tarnystės metus JAV. Vakaras vyko labai šiltoje atmosferoje, žmonės įdėmiai klausėsi draugiško t. Saulaičio SJ pasidalijimo, gana drąsiai uždavė pačių įvairiausių jiems rūpimų klausimų.
Vakaro svečias pradžioje prisiminė, kaip jautriai Čikagoje devintojo dešimtmečio pabaigoje būdavo priimami iš Lietuvos naujai emigravusieji žmonės, kaip buvo stengiamasi jiems pagelbėti, priglausti, teikiant įmanomą žmogišką pagalbą. Tokia savipagalba labai svarbi visais sunkiais žmonių gyvenimo momentais, patiriant krizes (taip pat ir skyrybų). Nuo savipagalbos būrelių prieš 20 metų Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, ir prasidėjo tarnystė (dvasinė, psichologinė pagalba) išsiskyrusiems, vėliau išaugusi į „Bendrakeleivių“ palydėjimo tarnystę.
T. Saulaitis jautriu žodžiu minėjo išsiskyrusių žmonių skausmą kaip labai didelį. Per pirmus susitikimus kai kada per ašaras nesugebama pratarti žodžio, tačiau koks džiaugsmas, kai pastebima, jog žmogus palengvėle vaduojasi iš jo, stojasi ant kojų (po skyrybų tam prireikia ir 2–5 metų). Skyrybos skaudžiai paliečia ir vaikus – jų grupėse mažieji nedrąsiai prasitaria, kaip jie stengiasi būti geri, jausdamiesi kalti dėl tėvų bėdos. Žmonės kenčia ir nuo to, kad yra pažadėję prieš Dievą, o staiga viskas nutrūko arba buvo priversti skirtis (pvz., dėl smurto). Antra vertus, kenčia ir tie, kurie susituokia antrą kartą. 2014 m. rudenį „Bendrakeleiviai“ jau pradėjo ir nedidelius (7 vakarų) kursus antrą kartą susituokusiems. Tie patys trys vadovai (tarp jų ir t. Antanas) su nuostaba pastebi, kaip žmonėms rūpi jų gyvenimas, kaip jie kovoja už jį; jie išgyvena dėl šios savo situacijos, jiems svarbus santykis ir su Bažnyčia, jie nori nugalėti savo sunkumus. Beje, minėta, jog tokias grupes lanko ne tik religingi žmones – pagelbėti stengiamasi visiems besikreipiantiems.
Ilgai ne Lietuvoje tarnavęs t. Antanas sakė, jog užsienyje žmonės pripratę kuo greičiau kreiptis pagalbos bet kokiu reikalu, ir tą pagalbą stengiamasi teikti. Kas penktoje parapijoje (iš 80) Čikagoje veikia išsiskyrusiųjų savipagalbos grupės, jų daug, panašiai, kaip, pvz., anoniminių alkoholikų. Kai vienas vyskupas Floridoje pakvietė į pamaldas išsituokusiems miesto stadione, į jas atėjo 10 tūkst. žmonių.
Vakaro dalyviai buvo patikinti, jog Bažnyčiai rūpi šie klausimai, rūpi kiekvienas žmogus, o sužeistas dar labiau. Toli laikas, kai už santuokos nutraukimą grėsė ekskomunika. Šiandien išsituokusiam žmogui nėra jokių kliūčių eiti sakramentų, aktyviai dalyvauti liturgijoje. Bažnyčia mato šeimų realybę, ją svarsto. Vyskupų Sinodas, kaip paminėjo svečiais, dabar, atsižvelgdamas į esamą tikrovę, stengiasi spręsti ir subyrėjusių šeimų, išsituokusiųjų ir antrą kartą susituokusiųjų sielovados klausimus, nori padėti žmonėms ne tik atsitiesti, bet ir jaustis visateisiais Bažnyčios nariais, kuo pilniau dalyvauti jos gyvenime. Sprendžiamas ir Komunijos priėmimo klausimas. T. Saulaitis atkreipė dėmesį, jog Jėzus kam gi pirmiausia ateina į pagalbą, jei ne sužeistam žmogui? Komunija yra vaistas, bet ne atlygis už gražų gyvenimą. Spręsti tokius klausimus nelengva, to neįmanoma padaryti greitai, turint galvoje Bažnyčios visuotinumą, plačią kultūrų, tradicijų, geografijų įvairovę. Kita vertus, juk ir pačios skyrybos yra naujas dalykas žmonijos istorijoje, tad nelengva ir Bažnyčiai. Dabar laukiama, ką gi Šventoji Dvasia įkvėps Bažnyčiai, kuri jau visai netrukus duos kažkokius atsakymus.
T. Saulaitis atkreipė dėmesį, jog šiandien daug kas yra išsprendžiama, jei norima tuoktis antrą kartą, paminėdamas Santuokos paskelbimo negaliojančia galimybę (JAV išsituokiant patariama pradėti ir bažnytinės santuokos anuliavimo bylą). Šis procesas, pasak vakaro svečio, ne teismas (nors taip dar ir pavadinamas), o galimybė išsiaiškinti, ko esminio trūko santuokai, kad ji nutrūko, ir galimybė atkurti savo gyvenimą (pastebėta, jog, pvz., viduramžiais buvo neįmanomas vienišos moters statusas, ji turėjo gyventi kieno nors globoje).
Atsakydamas į žmonių klausimus, t. Antanas atkreipė dėmesį, jog būtent gailestingumas yra pati ryškiausia Dievo savybė, padrąsino į savo gyvenimą situaciją žvelgti tikėjimo akimis, įsiklausyti į savo sąžinę, nepriimant kitų nuvertinimo, primetamo kaltės jausmo.
„Visi turim savo vietą Bažnyčioje. Visi esame sužeisti, nešiojamės akmenų savo širdyje. Tai reikia palikti Dievo rankose ir įsikibus į ją prašyti: „Dieve, vesk mane“, – sakė tėvas jėzuitas, patikindamas, jog visi esame žemės keleiviai ir bendrakeleiviai, jog būdami Bažnyčioje galime liudyti pasauliui bendrystę, kurioje įmanoma gyventi be agresijos, apgaulės.
Kitas susitikimų ciklo „Kunigai kavinėse“ vakaras kovo 12 d. „Daugirdo“ viešbučio kavinėje su kun. A. Valkausku tema „Kuo pavojingas Haris Poteris?“ >>.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
