Ruošiamės Prisikėlimo šventei
Krikščioniškojo tikėjimo centre yra Jėzaus ir mūsų būsimojo prisikėlimo slėpinys. Šį slėpinį nuolat prisimename ir jį švenčiame šv. Mišiose. Gavėnios metas – keturiasdešimt dienų prieš Velykas – skirtas rimtam pasiruošimui švęsti šį Prisikėlimo slėpinį.
Pasiruošimą šv. Velykoms pradedame Pelenų dieną. Įspūdingomis pelenų bėrimo apeigomis esame kviečiami į atgailą už savo nuodėmes, kviečiami susitaikinti su Dievu, Bažnyčia ir savo sąžine. Dievo žodis kviečia: „Dabar, – tai Viešpaties žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu. <...> grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas“ (Jl 2, 12–13). Panašiai į susitaikinimą kviečia apaštalas Paulius: „Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20).
Pilnas ir vaisingas susitaikinimas su Dievu įvyks tuomet, kai ne tik apgailėsime savo nuodėmes, bet ir gerai pažinsime, kas mus tolindavo nuo Dievo, ir pasinaudosime priemonėmis, padedančiomis išsaugoti ištikimybę. Evangelija mūsų dėmesį atkreipia į tris dalykus: maldą, pasninką ir gerus darbus. Šitai yra ne tik atgailos priemonės, bet ir nuoroda, ką turime daryti, kad ateityje išsaugotume savo ištikimybę Dievui.
Jeigu gerai įsigilinsime, kas mus dažniausiai nuvesdavo į klystkelius, beveik visuomet rasime tris priežastis: pataikavimą savo norams, per didelį pasitikėjimą savimi ir savimeilę.
Dievo žodis kaip tik ir siūlo tris priemones, kaip išvengti nuodėmių – maldą, pasninką ir išmaldą (gerus darbus).
Gera malda padeda sukurti reikiamą žmogaus santykį su Dievu. Gerą maldą sunku įsivaizduoti be žmogaus nuolankumo. Besimeldžiantis žmogus pasitiki ne savimi – savo išmanymu, sugebėjimu ir jėgomis, bet Dievu. Jei meldžiantis pasitikėjimas Dievu neauga, tuomet reikia tikrinti savo maldos kokybę.
Pasninkas – susilaikymas valgyje ar kituose mus labai traukiančiuose dalykuose turi prasmę tik tuomet, kai padeda labiau suvaldyti savo norus, įgeidžius ar priklausomybes. Pasninkaujame ne todėl, kad toks yra Bažnyčios įsakymas, bet kad mums patiems tai labai išganinga. Jeigu penktadienį nesugebėsime atsisakyti mėsos gabalėlio, kaip tuomet susivaldysime, kai būsime dešimt kartų stipriau gundomi paragauti uždrausto vaisiaus? Jeigu gavėnios metu nesugebėsime pakilti nuo stalo iki galo nepasisotinę, kaip sugebėsime išlikti blaivūs, kaip sutvarkysime televizijos ar interneto naudojimąsi, kad netaptume šių priemonių vergais?
Dievo žodis apie tikrąjį pasninką kalba pranašo Izaijo lūpomis: „Pasninkas, kokio aš noriu, tai <...> dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“ (Iz 58, 7)
Geri darbai, kuriuos Viešpats skatina daryti, reikalingi ne tik ko nors stokojančiam žmogui, bet dar labiau reikalingi mums patiems. Mūsų prigimtis savanaudiška, todėl natūraliai visur ieškome sau naudos, matome visų pirma savo interesus. Ir vargas mums, jei nekontroliuotume savęs, jei nenaudotume jokių priemonių, kaip tą savimeilę suvaldyti. Dievo žodis kviečia mus žvelgti į stokojančius. Todėl Bažnyčios bendruomenėje visuomet buvo ir yra gyva karitatyvinė nuostata – daryti žmonėms gera, matyti šalia savęs silpnus žmones ir lengvinti jų gyvenimą.
Malda, pasninkas ir geri darbai neša palaimingus vaisius tik tuomet, jei darome tai ne dėl pasirodymo, bet dėl Dievo. Meldžiamės ne paguodos sau ieškodami, bet trokšdami pašlovinti Dievą. Susivaldome ne todėl, kad norime gražias kūno linijas išsaugoti, bet kad mumyse viešpatautų ne kūnas, bet dvasia. Darome gerus darbus ne dėl reklamos, bet dėl to, kad silpname, stokojančiame žmoguje matome Kristaus veidą. Jėzus juk skelbia: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Pelenų dieną skaitomą Evangeliją turime gerai įsidėmėti, kad netrimituotume, kokie esame geri katalikai, bet kad mūsų maldą, susivaldymą ir gerus darbus matytų tik mūsų Tėvas danguje.
