Žmogaus ieškantis ir atleidžiantis Dievas
Jėzaus nukryžiavimo metu neišsigando ir nepabėgo tik motina Marija, mokinys Jonas ir dar keletas moterų; dauguma žmonių Jėzui buvo abejingi arba net priešiški. Atrodo, įvyko visiškas pralaimėjimas – Dievo meilės šauksmas liko be atsako. Kaip elgsis nesėkmę patyrusi meilė – iš numirusiųjų prisikėlęs Jėzus?
Jėzaus mokinys Jonas yra aprašęs mokinių susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi ant Tiberiados ežero kranto. Šeši Jėzaus mokiniai, nusivylę nepasisekusia žvejone, ruošėsi grįžti namo. Žmogui šioje žemėje dažnai taip nutinka: planuojame, dirbame ir liekame su tuščiais tinklais. Auštant rytui ant kranto pasirodo Jėzus ir užkalbina žvejus: „Vaikeliai, ar neturite, ko valgyti?“ Aišku, šie nieko neturi. Tuomet Jėzus pakviečia žvejus dar kartą užmesti tinklą ir tuomet užgriebia labai daug žuvų. Jonas pirmasis atpažįsta, kad ant kranto stovįs jų Mokytojas. Prisiminkime, jog ir prie Jėzaus kapo Jonas pirmasis įtikėjo, kad jų Mokytojas prisikėlė. Pasiekę krantą žvejai mato žėrinčias žarijas ir ant jų kepamą žuvį. Dabar visi aiškiai matė, jog tai jų prisikėlęs iš numirusiųjų Mokytojas, bet nė vienas neišdrįso ko nors paklausti.
Šiame pasakojime įdomiausia ne tai, kas buvo pasakyta ar paklausta, bet tai, kas buvo nutylėta. Jėzus nepriekaištauja mokiniams dėl jų bailumo, bet elgiasi, tarsi nieko netinkamo nebūtų nutikę. Dar daugiau – Jėzus mokinius pamaitina. Šitaip gali elgtis savo vaikus labai mylinti motina.
Dievo žodis šiuo pasakojimu mums nori priminti labai svarbią tiesą: nepaisant mūsų neištikimybių ir net labai didelių nuodėmių, Dievo nereikia bijoti, nes kai jį sutiksime savo mirties valandą, jis neprimins mūsų apgailėtų klaidų. Jėzaus susitikimas su savo silpnais mokiniais ant Tiberiados ežero kranto akivaizdžiai šitai liudija. Tik mes, žmonės, esame linkę prisiminti ir priminti kitiems, ką jie padarė ne taip. Dievas yra kitoks: jis žvelgia į tai, kokie mes dabar esame, ką dabar planuojame ir darome. Visą mūsų praeitį sudegina gailestingoji Dievo meilė, jeigu tik mes patys nekliudome tai padaryti.
Panašiai Jėzus pasirodė iš Jeruzalės į Emausą keliaujantiems mokiniams. Du Jėzaus mokiniai bėgo tolyn nuo patirto siaubo. Jėzus pasitiko juos kelyje, aiškino jiems Raštą apie Mesiją, ir vakarienės metu mokiniai atpažino savo Mokytoją. Prisikėlimu abejojančiam Tomui Jėzus apsireiškia ir pakviečia jį paliesti jo žaizdas ir įsitikinti, kad tikrai jis prisikėlęs. Apsireiškia ir padrąsina: „Tomai, nebebūk netikintis – būk tikintis!“
Jėzaus meilė ieško net tokių žmonių, kurie yra priešiškai nusiteikę. Dėmesio vertas Jėzaus apsireiškimas krikščionių persekiotojui Sauliui, kuris po susitikimo su Jėzumi taps uoliausiu jo mokiniu ir tautų apaštalu.
Amžiams bėgant matome tą patį reiškinį: Dievo meilė ieško žmogaus, įsipainiojusio į nuodėmės erškėčius, pasiklydusio savo iliuzijose ir laimės paieškose. Ir dažnai tą žmogų suranda. Ir tokių žmonių yra nesuskaičiuojama daugybė.
Dievo meilė pirmiausia ieško mažiausiųjų ir silpniausiųjų. Apaštalų darbai pasakoja apie luošio pagydymą (Apd 4, 1–12). O kaip supyko sveikieji ir teisieji. Jie suėmė Petrą ir Joną, kamantinėjo juos, kodėl ir kieno vardu jie žmogų pagydė. „Apaštalų darbų“ knygoje aprašytas luošys – tai mes visi, kurie pasaulio vaikų akyse esame tik luošiai. Mus vadina tamsybininkais, talibanais, megztomis beretėmis, o Šv. Raštas šiuos žmones vadina mažutėliais ir žada: „Jų yra dangaus karalystė.“ Todėl niekuomet nebijokime silpnųjų ir pažemintųjų statuso. Bijoti reikia ko kito.
Yra tik viena kliūtis, kurios negali įveikti net Dievo gailestingumas. Tai šėtoniška puikybė, kada žmogus nori užimti Dievo vietą ir atmeta Dievo meilę. Šventajame Rašte toks elgesys įvardijamas kaip nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, kuri nebus atleista. Ne dėl to nebus atleista, kad Dievas per mažai gailestingas, bet kad pats žmogus nenori pasinerti Dievo gailestingumo jūroje. Nenori, ir Dievas atsižvelgia į šitokį pasirinkimą.
Jėzaus elgesys po prisikėlimo kviečia mus pasitikrinti, kiek mes atspindime Dievo meilę bei gailestingumą. Akivaizdžiai matome, kaip mūsų visuomenėje vis labiau įsigali beširdiškumas. Žmonės, kovodami dėl pinigų, dėl valdžios, dėl privilegijų, net nepajunta, kai peržengia net elementaraus padorumo ribas. Pyktis, nemeilė, kaltinimai, panieka kitaip mąstantiems yra skaudūs mūsų dienų iššūkiai, kurie apkartina Lietuvos laisvės kelią.
Kaip į šiuos iššūkius atsiliepiame? Esame privilegijuoti žmonės, nes turime etaloną, į kurį galime lygiuotis; turime tvirtą pamatą, ant kurio galime statyti savo gyvenimą. Už luošio pagydymą kaltinamas Petras kalbėjo: „Tautos vadovai ir seniūnai! <...> Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 8–12). Šv. Velykos mus džiugina ne dėl to, kad saulė pradeda skaisčiau šviesti ir kad atgimsta gamta, bet kad turime mirtį nugalėjusį, mus mylintį gailestingąjį Viešpatį.