Eikite, skelbkite, liudykite!
Kristaus Žengimo į dangų šventė tikinčiajam yra labai brangi, nes primena Jėzaus sugrįžimą pas Tėvą ir beldžiasi į mūsų širdis, ragindama neįstrigti šioje žemėje tarp daiktų ir pinigų, nepasiduoti nuodėmės vilionėms, bet visuomet žvelgti į tikslą – kur sugrįžo Jėzus, ir mes tenai turime sugrįžti. Be šios vilties žmogaus gyvenimas žemėje netenka svarbiausio pamato ir statomas ne ant uolos, bet ant smėlio (plg. Mt 7, 26).
Evangelistas Lukas, pradėdamas Apaštalų darbų knygos pasakojimą apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius, primena Jėzaus pasirodymus po prisikėlimo ir žengimą į dangų: „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.“ Kai mokiniai žvelgė į dangų, prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir pasakė: „Jėzus paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų“ (Apd 1, 11). Taigi, esame žmonės, laukiantieji Jėzaus sugrįžimo, ir tai mūsų gyvenime turi būti svarbiausia, o visa kita – tik antraeiliai dalykai.
Išsiskirdamas su mokiniais, Jėzus paliepė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15). Dabar pasidaro aišku, kodėl Jėzus surinko mokinių būrį ir leido jiems kelerius metus būti šalia ir klausytis jo žodžių. Visa tai, ką jie matė ir girdėjo, turės skleisti po platų pasaulį. Ar tai įmanoma misija vienuolikai silpnų vyrų?
Įsakęs eiti į visą pasaulį, Jėzus pažadėjo savo mokinius stiprinti Šventosios Dvasios jėga: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Ką veikė Jėzaus mokiniai po šio siuntimo? Pirmiausia jie drauge su Jėzaus motina Marija meldėsi ir laukė Šventosios Dvasios nužengimo. Per Sekmines gavę Šventosios Dvasios krikštą, jie ėjo į pasaulį, skelbė Evangeliją, liudijo apie Jėzaus prisikėlimą, kentėjo ir mirė už Jėzų, už jo atneštą gerąją Žinią apie tai, kuo Dievas nori mus apdovanoti.
Šiandien nesurasime žemyno, kurio nebūtų pasiekusi Evangelijos žinia. Ten, kur visai neseniai buvo tik misijos, šiandien Bažnyčia žydi ir yra gyvybinga. Tačiau ten, kur Evangelijos žinia jau seniai paskelbta, vis iš naujo kyla pavojus, kad ji gali būti primiršta ir dėl kokios nors „pažangos“ stumiama į šalį. Kiek daug, prisidengiant pažanga, buvo ir yra skelbiama pačių niekingiausių dalykų, kurie net nepanašūs į pažangą!
Dievas per Jėzų Kristų mus nepaprastai apdovanojo, iškeldamas į savo vaikų garbę. Dievas pažadėjo dalytis su mumis amžinojo gyvenimo laime. Visa tai yra toks didelis turtas, kad jį net sunku deramai įvertinti. Šis turtas nepalyginamas su tuo, ką žmogus šioje žemėje gali įsigyti. Suvokimas, kad esame mylinčio Tėvo globoje ir kad mūsų laukia amžinoji laimė, turi pripildyti mūsų širdis ne tik didelio džiaugsmo, bet ir noro šia žinia dalytis su kitais žmonėmis.
Marija Magdalietė, radusi tuščią kapą ir suvokusi, kad Jėzus yra gyvas, bėgo šia žinia pasidalyti su Jėzaus draugais. Apaštalas Paulius, sutikęs Jėzų kelyje į Damaską ir iš jo mokinių sužinojęs apie Gerąją naujieną, apkeliavo daugelį šalių, patyrė daug išbandymų ir visur nenuilstamai skelbė apie Jėzaus prisikėlimą.
Panašiai ir mes, jeigu žinia apie Jėzaus prisikėlimą ir žengimą į dangų yra visiškai mūsų suvokta, turime prisipildyti didelio džiaugsmo ir noro šią žinią nešti kitiems.
Šiais metais prisimename vyrus ir moteris, kurie Dievui pašvenčia savo gyvenimą. Pasaulio vaikams tai sunkiai suprantama: kaip galima šiame pasaulyje atsisakyti šeimos ar turtų? Tačiau tikintiems Jėzaus prisikėlimu ir priėmusiems jo Žinią šitai yra visiškai suprantamas dalykas – normalu jau dabar, kol gyvename žemėje, rimtai pradėti gyvenimą su tuo, su kuriuo gyvensime per visą amžinybę.
Šiandien gyvename dvasiniams dalykams labai nepalankioje kultūroje, nes yra aukštinami tik pinigai ir pramogų pilnas gyvenimas. Beveik laikoma stebuklu, kai tokioje aplinkoje atsiranda pašaukimų į kunigystę. Tačiau jauni vyrai, patyrę Evangelijos žinios džiaugsmą, turėjo ir turės drąsos pasišvęsti kunigo tarnystei, kad galėtų skelbti ir liudyti apie Prisikėlusįjį.
